Kūdikio žindymas — senas kaip pasaulis reiškinys. Ir visgi gajūs mitai rodo, kad apie žindymą žinių dar labai trūksta. Nepasimesti, domėtis ir ieškoti pagalbos skatina Eglė Gurčinė, žindymo specialistė.
Ar tiesa, kad žindymas — naudingas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai?
Žinoma! Žindymas yra ne tik maistas, o naudingas jis abiems pusėms — tiek mamai, tiek vaikui. Jis reikalingas nusiraminimui, saugumo, artumo poreikių patenkinimui. Lygiai taip pat ir mamą ramina bei atpalaiduoja žindymo procesas. Ypač kai viskas jau susistygavę, pirmosios paros jau praeityje. Jose kartais būna daugiau pasimetimo, chaoso ir nerimo galvoje.
O kai viskas sekasi, kai nebėra jokių skausmų, priglaudus kūdikėlį, mama atsipalaiduoja ir skiriasi oksitocinas — laimės ir meilės hormonas. Geroji energija sklinda abipusiškai, o nauda — ne tik iš mitybinės pusės.
O kaip pasiekti to “kai viskas susistygavę”? Kokie jūsų patarimai sėkmingai žindymo pradžiai?
Dauguma besilaukiančiųjų ruošia kraitelį, galvoja, kaip pasiruošti gimdymui ir visai pamiršta etapą po gimdymo. Kas bus, kai jau turėsite kūdikėlį ant rankų? Ruoštis reikia ir šiai daliai bei žinoti, kas jūsų laukia. Jei neturite sukaupę žinių, kyla labai daug klausimų, nerimo, streso, nusivylimo, kad sekasi kažkaip ne taip.
Būna daug rožinio įsivaizdavimo, kaip vaikštome su vežimėliu parke, gurkšnojame šiltą arbatą, kūdikėlis miega. Dažnai reaybėje būna truputį kitaip. Žinoma, mamos pasivaikšto parke ir viskas su tuo gerai, bet galbūt ne tomis pirmomis paromis po gimdymo.
Kitaip tariant, ruoštis reikia ir etapui po vaikelio gimimo, domėtis, kas bus su manimi, mano kūnu, su pieno gamyba, kokia yra kūdikio elgsena pirmaisiais mėnesiais, kad patirtume kuo mažiau streso dėl netikėtumų, kurie mus užklumpa. Pasiruošimas būtų numeris vienas patarimas.
Žindymo irgi reikia mokytis. Esame nutolę nuo pirmykščių bendruomenių, tokie vakarietiški, pasaulietiški. Tiesa, žindymas yra labai natūralus, iš gamtos, bet mes patys esame truputį praradę tą gamtiškumą. Mums reikia sustygavimo ir žinių, kad sugrįžtume į tą pirminį procesą, kai vaikas tiesiog ima ir žinda. Kuo daugiau žinių turėsiu, tuo lengviau man viskas eisis ir nebus tokia didelė naujiena.
Pasaulyje nėra kito tokio tobulai sukurto produkto, kaip motinos pienas. Net ir būdami labai geri dietologai, nesugebėtume taip idealiai subalansuoti savo vaiko mitybos, kaip subalansuotas motinos pienas. Jame nėra nieko nereikalingo, ką reikėtų išbraukti. Verta įdėti pastangų išmokti žindyti, mokytis to dar nėštumo metu. O paskui mėgautis šia kelione kartu su vaikeliu.
Antra, kai kūdikėlis gimė ir kažkas nesiseka, reikia ieškoti pagalbos. Šioje vietoje mamos dažnai būna didvyrės, kurios nori viską pakelti, sukontroliuoti, sustyguoti. Dažniausiai iki nėštumo turime darbus, karjeras, rūpinamės ir savimi, ir aplinkiniais. Atrodo, kad tikrai galime nuversti pasaulį. O paskui kūdikėlis apverčia mūsų pačių pasaulį ir tas pasitikėjimas sušlubuoja arba visai sugriūna, tampame pažeidžiamos. Reikia nepabijoti ieškoti ir kreiptis pagalbos, jei nesiseka, skauda, jei kankina nežinomybė ir kyla daug klausimų.
Svarbu nedelsti, ypač dėl skausmų. Dažnai reikia labai nedaug, tik pakoreguoti padėtį ar apžiojimą. Būna, užtenka vos penkių minučių ir viskas praeina, o mamos iki to kankinasi po du, tris mėnesius. Rekomenduoju nekentėti ir jei kyla iššūkių nuo pat pradžių, tai ir kreiptis pagalbos nuo pat pradžių. Kuo mažesnė ir kuo mažiau įsisenėjusi problema, tuo ją lengviau sutvarkyti.
Minėjote skausmą ir psichologines problemas. Kokios yra tos dažniausios problemos ir kur reikėtų kreiptis ieškant pagalbos?
Viena dažniausių problemoų— vaikelis neima krūties. Tam dažnai nebūname pasiruošusios ir visiškai nežinome, kas toliau. Žinios šioje vietoje — įgalinantis dalykas. Kitos problemos, susijusios su skausmu — kūdikis neteisingai apžioja, nugraužia spenelius. Tikrai sunku pakelti skausmą. O ir šiaip po gimdymo yra daug pomindyvinių skausmų: susitraukinėja gimda, kraujuojama, tarpvietės plyšimai. Jei prie to prisideda ir spenelių skausmai, turime jau visą virtinę nepatogumų. Kitos problemos būna krūtų būklės, kai jos liaudiškai tariant “užsidega”, prasideda uždegimas. Tai — pagrindinės problemų grupės.
O kur reikėtų kreiptis? Jei esame dar gimdymo namuose, ten yra visas personalas, nepabijokite prašyti, spausti skambutį kad ir dešimt kartų, o pasikeitus pamainai kviestis kitas akušeres, jei prieš tai nepavyko. Visko klausti vizituojant gydytojai, kelti tuos klausimus drąsiai ir prašyti pagalbos.
Kai jau sugrįžome namo, turime prižiūrintį šeimos gydytoją, slaugytoją, su kuriais galime kontaktuoti, pasitarti. Galima kviestis mus kaip žindymo specialistus. Jei įmanoma, pagalba suteikiama gyvai. Bet karantinas koreguoja viską, tad konsultacijos vyksta ir nuotoliniu būdu.
Ką reikėtų žinoti artimiesiems, šeimos nariams ir visiems žindančios moters aplinkiniams? Kaip ją palaikyti, ką sakyti, o nuo kokių komentarų geriau susilaikyti?
Labai gerai, jei žindymo kursuose ir pasiruošimo naujagimiui kursuose lankosi ir tėtis. Tada jis gauna tokį pat įsivaizdavimą, kas yra normalu, ko galima tikėtis. Vietoje to, kad burnotume mamai, ką ji daro blogai, mes ją labiau pastiprintume, sunkesniais momentais. Jei tėtis neturi tiek laiko klausyti arba tiesiog nėra paskaitų klausytojas ir įsigilintojas, jam mama gali pametėti nors keletą straipsnių bent apie tai, kuo tėtis gali būti naudingas. Visgi tėtis būna tas artimiausias, kuris būna prie mamos visą laiką. Tėčio pagrindiniai uždaviniai yra didžiuotis savo moterimi, džiaugtis, kad ji išnešiojo, pagimdė, žindo. Sunkiais epizodais atnešti puodelį arbatos, pamasažuoti nugarą, pasidžiaugti, kai jai gerai sekasi. Pastiprinti ją, suteikti daugiau jėgų ir įpūsti motyvacijos. O daugiau — visi buitiški dalykai, kad mamai nereikėtų rūpintis išvesti šunį, išsiurbti namus, pagaminti vakarienę. Bent kuriam laikui tuos darbus turėtų perimti tėtis ir leisti mamai tiesiog atsigauti po gimdymo. Jos kūnas ir organizmas išgyveno didelį fizinį, emocinį ir psichologinį virsmą ir išbandymą. Pradžioje reikia, kad mama galėtų tiesiog ramiai valgyti, miegoti, žindyti ir per daug nesukti sau galvos.
Tai ir visų aplinkinių užduotis. Pagalvokime apie tai, kai einame lankyti kūdikėlio, lankyti mamos. Jei ateitume ne su didžiulėmis dovanomis kūdikiui, bet su pagalba mamai, tai būtų pati didžiausia dovana. Pavyzdžiui, aš tau pagaminsiu ir atvešiu pietus, sutvarkysiu namus ar išvesiu šunį, o jei vaikas miega išvešiu jį su vežimėliu pavaikštinėti, o tu galėsi pamiegoti. Ši pagalba būtų tikrai reikalinga. Bet jei mes ateiname į svečius, o mama turi lakstyti su kava, pyragais ir užimti svečius, tai žinokime, kad ne to jai dabar reikia.
Senos kultūros turi labai gražias tradicijas, keturiasdešimt ar šešiasdešimt dienų po gimdymo būna vadinamasis auksinis mėnuo, kai mama rūpinasi aplinkiniai. Ji kaip karalienė ilsisi, o ją masažuoja, maitina, tvarko namus. Šią idėją galėtume pasiskolinti.
Įvairių vertinimų susilaukia vis populiarėjantis ilgalaikis žindymas. Kaip jūs rekomenduojate nuspręsti, kiek laiko žindyti vaiką?
Motinos pienas niekada nepraranda savo savybių. Jis — visiškai unikalus produktas, kurį pagamina mūsų kūnas. Jis prisitaiko prie kūdikėlio, tad, pavyzdžiui, gimus neišnešiotukui, jam reikia labai augti ir stiprėti, tada pienas prisitaiko prie būtent neišnešioto kūdikėlio ir jam suteikia visas tas medžiagas. Kitaip sakant, neišnešiotam kūdikiui pienas gaminsis kitoks, nei laiku gimusiam sveikam kūdikiui. Lygiai taip pat motinos pienas keičiasi augant vaikui — vienoks gaminasi naujagimiui, kitoks šešių mėnesių kūdikėliui, dar kitoks — metinukui ir vyresniam.
Pienas kinta kartu su vaikeliu pagal tai, ko jam to metu reikia. Bet tikrai nėra taip, kad kažkuriuo metu motinos pienas prarastų savo savybes. Kartais yra spaudimas iš aplinkos, kad tai jau beprasmis ar bevertis dalykas, kad bėga “vandenėlis”. Vaikas su pienu visada gauna daug maistinių medžiagų, vitaminų, mineralų, imunoglobulinų. Motinos piene yra virš keturių šimtų elementų.
Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja žindyti iki dviejų metų ar ilgiau, kol tai yra priimtina mamai ir vaikui. UNICEF ir Europos vaikų gastroenterologų ir mitybos draugija teigia tą patį — nėra galutinės ribos. Tai turėtų būti nuspręsta mamos ir vaiko. Tai reiškia, kad mama derintų nujunkymą pagal vaikelį, jausdama, kada jis jau pasiruošęs. Arba sulaukusi savaiminio nusijunkymo, kai vaikas neberodo poreikio — tai būtų iš viso pats idealiausias variantas. Šioje vietoje turėtume palikti visą atsakomybę pačiai mamai kartu su vaiku. Tai tik jų dviejų reikalas.
Kokius žindymo mitus dažniausiai girdite?
Kai pradėjau vesti savo Instagramo paskyrą, norėjau pabandyti atsakyti kelis populiariausius mitus. Pradėjau juos rašytis ir dabar surinkau jau virš trisdešimt penkių. Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių… Pradedant pačiais populiariausiais, su kuriais susiduria didžioji dalis mamų. Pavyzdžiui, “pienas – per liesas”, arba “nusitrauk ir pasitikrink, kiek turi pieno”, “vaikas tave naudoja kaip čiulptuką, o ne žinda”. Iki tokių keistų, kaip, pavyzdžiui, maitinant negalima sportuoti, negalima žindyti lauke (juokiasi). Daug įvairiausių mitų, todėl tikrai rekomenduoju pasidomėti, nes kartais gali būti lengva kažkuriuo patikėti.
Kurie mitai — žalingiausi?
Pavyzdžiui, jei vaikui sunkiau auga svoris, kas nors aplinkoje gali konstatuoti, kad “tavo pienas per liesas, niekam tinkamas, reikia primaitinti vaiką mišiniu”. Tai pridaro daug žalos. Jei vaikui blogai auga svoris, visų pirma turime ieškoti priežasčių, kas tai gali lemti. Gal mama riboja žindymą, maitina ne pagal poreikį, o pagal valandas. Gal riboja laiką, kurį kūdikis praleidžia prie krūties. Galbūt labai anksti įvedamas čiulptukas, kada geriau dar būtų be jo apsieiti. Gal problemos su liežuvio pasaitėliu, kuris trukdo žįsti. Kitaip tariant, jei problema su vaiko svoriu, turime ieškoti, kaip padėti mamai ir vaikui, o ne nuspręsti, kad mamos pienas yra per liesas. Nes nebūna per lieso pieno.
Kai neauga svoris, kas nors gali pasiūlyti nusitraukti pieno ir pažiūrėti, kiek jo yra. Mama iš streso bando nusitraukti, keli lašai išbėgo ir – vaje, dingo pienas. Dar vienas mitas. Toks dalykas neegzistuoja ir techniškai nėra įmanoma, kad pienas dingtų. Už pieno gamybą atsakinga visa hormonų sistema, jos neina vieną dieną tiesiog “išjungti”. Šie mitai — žalingiausi, ant kurių galime greit paslysti ir turėsime daug reikalų, norint sugrįžti.
Lietuvoje žindyvėms palikta pačioms apsispręsti, ar nori skiepytis nuo koronaviruso. Kokias rekomendacijas pateiktumėte jūs, ar žindyvėms vertėtų skiepytis?
Ši informacija — labai šviežia ir nauja. Mokslinių tyrimų vis daugėja, reikia patiems domėtis ir sekti juos. Būtina visada tartis su savo prižiūrinčiu šeimos gydytoju, įsivertinti ligų ir imunologinę istoriją. Lietuvos akušerių ginekologų draugija yra pateikusi naujausias rekomendacijas, kuriomis mes galime remtis, nurodytos saugiausios vakcinos žindyvėms ir nėščiosioms. Rekomenduoju vadovautis šia informacija, jų internetiniame puslapyje rasite išsamią rekomendacijų lentelę.
Ar pasiskiepijusios mamos žindydamos perduos kūdikiams koronaviruso antikūnius?
Yra mokslinių tyrimų, kurie teigia, kad dalis antikūnių tikrai persiduoda vaikui per pieną, bet tai nėra tie antikūniai, kurie susiformuoja mūsų organizme, kai mes gauname skiepą. Tikrai nėra taip, kad vaikas jau bus apsaugotas neskiepytas. Bet yra atlikta tyrimų, kad tam tikrų imuninių ląstelių vaikas gaus per pieną.
Būčiau linkusi likti nešališka — nei labai skatinčiau skiepytis, nei nesiskiepyti. Labiau rekomenduoju pasinagrinėti asmeniškai ir tartis su savo prižiūrinčiu gydytoju.
Straipsnis originaliai publikuotas žurnale L’Officiel Kids