Hanoveris – išlaižytas ir blizgantis Vokietijos miestas, gyventojų skaičiumi prilygstantis Vilniui. Tačiau itališkai bavariškais senamiesčiais ir rožių krūmais apdaigstytais gyvenamaisiais rajonais apsistatęs miestas turi ir tamsiąją Mėnulio pusę – apleistus pastatus ar ištisus rajonus.
Expo 2000 – tarptautinė paroda Vokietijoje, mileniumo proga Hanoverio pakraštyje pastačiusi siurrealistinių paviljonų miestelį. Kiekvienas paviljonas – futuristinis pastatas, vienaip ar kitaip įkūnijęs Expo moto „Žmogus, gamta, technika“. Tačiau kaip visa paroda nuėjo šuniui ant uodegos su 600 milijonų dolerių nuostoliu, taip ir dauguma jame suręstų paviljonų liko trūnyti be jokios paskirties. Žymiausias vaiduoklis – Nyderlandų paviljonas, jau dešimtmetį oficialiai apleista pramoginė-mokslinė instaliacija, skeiterių, grafitininkų, BMX‘erių ir jaunų įsimylėjėlių porelių apsilankymų skaičiumi turbūt lenkianti viešąją miesto biblioteką. Besiropščiant aplūžusiais laiptais iki viršutinio aukšto, pakeliui sutikau lygiai tris jaunimo kompanijas, su kuriais apsikeitėm „I didn‘t see you, you didn‘t see me“, nors neatrodo, kad urbex jaunimas labai bijotų policijos. O ir ant Nyderlandų pasažo grotų kabo tik užrašas „prašom jokio vandalizmo ir atviros ugnies“, nė žodžio apie ėjimą vidun.
Urban explorerių pamėgtas 9000 kvadratų masyvas driekiasi penkis aukštus į viršų, vieną po žeme. Plačiose apatinių aukštų aikštelėse banguotomis grindimis nuolat girdi riedant minamos ar paspiriamos transporto priemonės ratus. Aukščiau – medžių kolonos ir kur ne kur užsilikęs gyvas medis, augantis tiesiog ant grindų iš užsilikusių indoor sodo žemės plotelių. Viršutiniuose aukštuose – teatro scena ir stogas/apžvalgos aikštelė, ant kurio 40 metrų aukštyje kadaise sparnus suko vėjo malūnai, dabar – net iš netoliese esančios IKEA matomas vyriško pasididžiavimo piešinys.
Kad pusvalandį riedėti traukiniu iki paskutinės jo stotelės buvo verta supranti, kai iš Nyderlandų paviljono išėjęs tiesiog vaikštai ramiomis Expo gatvėmis. Gyvenamieji rajonai toli, kur ne kur paauglių grupelė išlenda iš aptrupėjusios piramidės ar apvalaus danų paviljono stiklainio. Avantiūra, rekomenduotina „Walking Dead‘o“ gerbėjams.
Smagus lietuviui radinys tarp europietiškųjų paviljonų – erdvėlaiviškas geltonas Lietuvos paviljonas. O gal greičiau povandeninis laivas, kaip pasimetęs banginis išmestas ant žolės pūpso be įėjimo are kitokios užuominos apie tai, kad kada nors buvo gyvas ir jame pasaulinėje parodoje lietuviai transliavo filmą apie skrydį virš Lietuvos. Šalia paviljono galėjai paragauti lietuviško alaus nelietuviškomis kainomis, jei pasisekė – išgirsti kalbą sakantį A. Kubilių. Daugiau jokios užuominos apie priklausymą Lietuvai šis pastatas nebeturi, apart mažo užrašo „Litauen“ ant priekinio stiklo.
Tuomet, kai gyvavo Expo – lietuvių paviljonas buvo nominuojamas vienu įdomiausiai ir įspūdingiausiai atrodančių. „Kaip didžiausias pasaulyje dulkių siurblys“ – sakė De Standaard, populiariausias dienraštis Belgijoje. Plieninė geltona konstrukcija, primenanti lėktuvo sparną ar besparnį jo korpusą, vadinosi „Flight“. Taip ir neparduotas Hanoverio savivaldybei, kaip planuota, geltonasis siurblys liko džiaugtis miesto nuotykių ieškotojams ir gąsdinti mažiems vaikams.
Urbex, arba urban exploration Vokietijoje – pogrindinis, tačiau vis tiek daugiau lankytojų, nei lankytinų vietų turintis reiškinys. Nerašyta miesto kultūros mylėtojo prievolė – persiropšti per apleisto pastato tvorą, pripaišyti ten grafičių ir pasiridenti riedlente. Dar geriau, jei statinys ne vien apleistas, bet kuo nors ypatingas, pavyzdžiui, tai ne vaikų darželis, o psichiatrinė ligoninė arba geriausiu atveju – pastatų kompleksas, atrodantis kaip siurrealistinis konstruktas ištrauktas tiesiai iš Salvadoro Dali galvos.
