Šiandien turbūt žymiausias Danijos didžėjus prie pulto stoja labai retai. Praėjusiame amžiuje pradėjęs su įvairiais nepriklausomo roko projektais, 2006-aisiais jis išleido savo elektroninės muzikos versiją “The Last Resort”. Nuo tada jo populiarumo kreivė kilo tik aukštyn – pernai jis apšildė senukus Depeche Mode jų “Delta Machine” turo metu ir, reikia pastebėti, pavojingai konkuravo su po truputį ritmą prarandančiais synth-pop klasikais.
2009-aisiais Trentemøller triumfavo gimtojoje Danijoje, kai su grupe pasirodė festivalio “Roskilde” Oranžinėje scenoje prieš daugiau nei 60 tūkst. žmonių auditoriją, kuri buvo sužavėta ne tik muzika, bet atlikėjo draugo bei būgnininko Henrik Vibskov sukurtomis dekoracijomis. Dar po kelių metų Trentemøller nušlavė “Coachella” festą JAV ir tapo atlikėju iš didžiosios T.
Paskutinio albumo “Lost” populiariausios dainos vaizdo klipas – kosmose sklandanti Laika, o pirmasis gabalas – lyriška ir kone celine-dion-iška baladė. Albume skamba dueto Low, Jonny Pierce iš The Drums, Marie Fisker, Kazu Makino iš Blonde Redhead, Jana Hunter iš Lower Dens, Ghost Society ir Sune Wagner iš tautiečių The Raveonettes balsai. Tamsokame indietronica albume persipina krautrock, indie-rock, post-punk ir net džiazo ar klasikinės muzikos atgarsiai.
Anders Trentemøller kasmetinius geriausio didžėjaus, prodiuserio, atlikėjo, remikso, albumo apdovanojimų laurus skina jau beveik dešimtmetį. Multi-instrumentalistu dar vadinamas muzikantas vasarą aparatūrą vežiojosi iš vieno festivalio į kitą, o neseniai pradėjo albumo „Lost“ promo turą po Europą ir Ameriką. “Teatro arenoje” Trentemøller’is su grupe pasirodys spalio 5-ą, bilietų dar yra.
Telefone girdim maestro balsą iš turo autobuso kažkur tarp Austrijos ir Italijos.
Tai, ką kuri, nėra tiesiog elektroninė muzika. Tavo dainose girdim roko, indie, net džiazo motyvų…
Taip. Mane įkvepia daugybė dalykų, todėl taip ir yra. Tai tikrai nėra tik elektroninė muzika, tačiau bet kuriuo atveju elektroninės muzikos elementai girdimi visose dainose. Aš tiesiog stengiuosi kurti kokybišką muziką, nesvarbu, kokio stiliaus.
Galbūt bandydamas tiek stilių vis dar ieškai to vieno tikrojo?
Ne, manau, jau tikrai radau savo identitetą. Nėra taip svarbu strigti viename skambesyje, nes tai mane tam tikra prasme ribotų. Jei kurčiau tokią pat muziką, kokią kūriau prieš 10 metų, man tiesiog būtų nuobodu, jau nekalbu apie klausytojus. Ir apskritai, stengiuosi negalvoti apie muzikos dėliojimą į mažas dėžutes su žanrų pavadinimais. Stengiuosi į kūrybą žiūrėti atvirai, tad vienas mano kūrinys gali tilpti į kelias tokias dėžutes, nors kartais tai galbūt painioja klausytojus.
Minėjai kūrybos įkvėpimus. Kas įkvėpė tave anksčiau ir kas įkvepia dabar, kad tavo muzika taip keičiasi?
Labai geras klausimas, bet ir labai sunku į jį atsakyti. Įkvėpimą man labai sunku apibūdinti, nes tai dažnai nėra dalykas, kurį gali apčiuopti ir sakyti, kad tai buvo būtent šis skonis ar šis sapnas. Kartais tai gali būti paprastas kasdienis dalykas, kaip pasivažinėjimas dviračiu per lietų ar išgirstas atsitiktinis garsas, kuris tave įkvepia. Kartais tai būna pokalbiai su žmonėmis, sukuriantys tam tikrą atmosferą, vaibą. Todėl konkrečiai negaliu įkvėpimų palyginti. Dabar dažnai būnu studijoje ir tiesiog žaidžiu su įranga, kol atsitiktinis išgirstas garsas užkabina ir pradeda skambėti kaip pamatas naujai dainai, tada prie jo ir lieku.
Stilių įvairovę girdim ir tavo naujame albume „Lost“. Kokią dinamišką istoriją nori juo papasakoti?
Svarbiausias dalykas šiame albume yra asmeniškumas – labai norėjau sudėti ten visą save. Nesvarbu, kad jame dirbau su penkiais ar šešiais skirtingais vokalistais, nes tas dainas rašiau atsižvelgdamas specialiai į kiekvieno jų balso ypatumus, įdėjau daug savęs. Labai svarbu buvo tai, kad kiekvienas šių vokalistų sutiktų dirbti su manimi ir įrašyti dainas, kurias sukūriau specialiai jiems. Jei atlikėjai nebūtų sutikę, galbūt iki dabar nebūtų ir albumo. Nenoriu, kad „Lost“ būtų didžiulis hitas, svarbiausia – kad šis albumas būtų mano asmeninė istorija, tam tikra prasme atspindinti, ką jaučiu dabar. Todėl jis ir turi melancholišką, liūdną vaibą.
Atrodo, gali remiksuoti viską nuo Pet Shop Boys ar Bruce Springsteen iki M83. Koks jausmas išreikšti savo emociją keičiant kitų kūrėjų dainas?
Remiksuojant viskas kiek kitaip, nes tai – ne mano paties melodijos, ne mano kūrinys. Bet dėl šios priežasties būna smagu, nes pirmiausia tai nėra taip asmeniška, kaip kurti savo dainą, o gal net ir lengviau, nes remiksuojant gali žengti žingsnį atgal, pasiklausyti originalo, kuris jau sukurtas. Prie remiksų praleidžiu labai daug laiko, beveik tiek pat, kiek prie savo kūrinių, nes man labai patinka dainą pakreipti visai nauja linkme, lyginant su pirminiu kūriniu. Manau, tai pagrindinis dalykas darant remiksą – įdėti savo skambesį į dainą.
Kiek pirminės dainos bandai palikti?
Svarbiausia – palikti vokalą, o pakeičiu viską – akordus, akordų progresijas, boso liniją. Praktiškai keičiu viską, išskyrus vokalo liniją, nes ji dažniausiai būna pagrindinis dainos dalykas, kuris mane ir užkabina tą dainą perdaryti. Kuo nors ypatingas vokalas ir stipri melodija. Išties sunku padaryti gerą remiksą, todėl aš remiksuoju tik tas dainas, kurios mane kaip nors užveda.
Daug populiariausių pasaulio grupių nemėgsta pirmųjų savo dainų. Ar todėl remiksuoji savo senus kūrinius?
Ne ne, savo senaisiais kūriniais didžiuojuosi ir vis dar juos myliu, groju juos koncertuose. Jų remiksavimas būna tiesiog iššūkis – ar šis garsas galės suskambėti kitaip. Todėl ir kuriu dainas su stipriomis melodijomis, kad galėtum su jomis daryti įvairius dalykus. Pavyzdžiui, kai daina turi labai aiškų ir stiprų skambesį, jį pakeisti kitais akordais, balsais ir garsais būna tikras iššūkis. Remiksuoti savo senus kūrinius man labai smagu, bet turiu palaukti bent jau metus po to, kai daina baigta kurti, nes jau būnu nuo jos pavargęs ir senosios dainos vizijos būna dar per daug įsirėžusios mano galvoje. Bet kai pailsi nuo dainos kūrimo, tada tai daryti labai įdomu. Panašiai būna ir su gyvu dainos atlikimu koncerte – ten galiu kūrinį atlikti šiek tiek kitaip, nei jis skamba albume ir tai taip pat panašu į savo dainų remiksavimą.
Lietuvoje Skandinavijos atlikėjų muziką dažnai asocijuojame su tam tikru paslaptingumu. Ar jauti savo muzikos ryšį su likusia Skandinavijos muzika?
Taip, manau, tu teisi dėl šio melancholiško, tamsaus skambesio. Jei paklausytum skandinaviško folko, kokių 100-200 metų senumo, jis taip pat turi ryškų tamsų skambesį. Ši melancholija, matyt, yra mano kraujyje. Net nežinau, kodėl taip susiklostė, bet taip yra nuo seno, todėl tapo mums būdinga.
Ko turo metu labiausiai pasiilgsti iš Danijos?
Ramybės… (juokiasi) Ten tylu ir ramu, bet turo šurmulys man taip pat patinka. Tai labai socialus procesas, nes turo autobuse keliaujame 11 žmonių, su visa komanda, todėl būna labai smagu, gerai leidžiam laiką. Dar tarp pasirodymų, kelionės ir miego, dirbu prie naujų remiksų, kartais kompiuteriu ar midi-klaviatūra žaidžiu su garsais, galinčiais tapti nauja daina. Arba tiesiog žiūriu kokį filmą, ar kalbam, bet ką, nes turo metu keliaujam labai jaukiai. Kartais dirbam kartu. Bet kuriuo atveju, turo autobuso vaibas man labai patinka. Beveik kasdien grojam vis kitame mieste, naktį keliaujame autobusu, ten miegam, atsibundam naujoje vietoje. Atvykus komanda dirba iškraunant muzikos instrumentus, bet aš ir likę grupės nariai dažniausiai turim šiek tiek laiko išeiti laukan, pamatyti miestą. Dienotvarkė dažnai įtempta, nes Europoje grosim apie 20 vietų, bet keliaujam su gerais draugais, grojam, o dar viskas vienu metu – tai man lyg dovana.
Paskutinė daina, kurios klauseisi?
Chmm, berods „Yatton“, atliekamą grupės Beak. Tai vieno Portishead narių šalutinė grupė-hobis.
Internete:
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt