Žiūrėjom skeptiškai, bet tuo pačiu ir daug vilčių dėjom į daugiau nei prieš metus naujai suskambėjusį Solo Ansamblį. Šis skambesys visai ką tik materializavosi į debiutinį devynių kūrinių grupės albumą „Roboxai“, kurio pristatymo koncertinis turas prasideda jau netrukus. Solo Ansamblio nariai – keturi „Atviro Rato“ bei „Jaunimo Teatro“ aktoriai, instrumentus krūvon sumetę jau prieš gerą penkmetį. Atlikėjai save vadina sad dance bei post-punk elektronikos kūrėjais, kurių daina „Juoda Juoda Juoda Juoda Naktis“ jau nuo praėjusios vasaros sukasi radijo eteryje. Kol visas albumas nėra pasiekiamas online, vaksuojame pankiškus batus ir traukiame į albumo pristatymo koncertus didžiuosiuose miestuose. Jonas, Vytautas, Sergejus ir Giedrius pasakoja, kas tie roboxai.
Solo Ansamblis tikriausiai kai kuriems – dar negirdėta grupė. Kaip prisistatytumėt naujam klausytojui?
Esame grupė, grojanti tokią muziką, kuri patinka mums patiems. Grupė, derinanti elektroniką su gyvu garsu. Grupė, kurianti lietuviškus tekstus. Grupė, kuri ieško.
Kiek laiko esate kartu kaip grupė?
Jau penki metai. Bet pradžioje, kai susikūrėme, dainas kiekvienas atsinešėme iš virtuvės – kas ką pats grojo. Tada pabandėme, kaip grupė, tas dainas aranžuoti ir tokia buvo Solo Ansamblio pirminė stadija.
Pirmąjį albumą leidžiam tik dabar, po penkių metų, ir tikriausiai labai gerai, kad taip darom. Nes per tuos metus labai išsikristalizavo, kur norim eiti, ką norim groti, kas mums įdomiausia.
Per tiek laiko tikriausiai daug kūrinių esate prikaupę?
Daug prikaupę, daug atmetę, daug nebegrojam. Turėjom vienokią programą, dabar turim visai kitokią.
Kaip atrinkot kūrinius, kuriuos norit sudėti į albumą? Ar sunku buvo atmesti kitus kūrinius?
Išsikristalizavom savo stilių tik dabar. Dainų per visus tuos metus yra jau koks šimtas mažiausiai. Gal ne šimtas, bet keliems albumams tikrai užtektų. Bet šiame etape daugelis kūrinių nebepatinka, atrodo per saldūs ir savaime liko tik tai, kuo mes didžiuojamės, kuo tikim.
Seniau labai kreipdavom dėmesį į tai kaip kiti vertina, kokias pastabas sako, nes neturėjom pasitikėjimo savimi. Dabar tikim tuo, ką darom ir žinom, ką norim kalbėti muzika. Kokiomis priemonėmis ir kokiomis taisyklėmis.
Susitikom visi teatre, mes visi aktoriai. Bet iki susitikimo mes visi grojom. Na, ir per pertraukas vis tiek visi kažką groja ir mes taip per dainas ir muziką susipažinom. Giedrius buvo didžiulis melomanas, turėjo kompaktų kolekciją, klausydavom visko. Nuo indų rago iki aršios elektronikos – taip bendravom ir tokiu būdu pradėjom groti kartu.
Leidom sau išsibandyti save scenoje, tuomet ir grojom dainas su gitara, aledainuojamosios poezijos žanro. Tada išsibandę sakom „Mums tas netinka“, nes taip tiesiog iš inercijos gavosi, iš to teatro. Tada pradėjom galvoti, jei grojam, tai ką ir kaip. Ir kadangi visi esam seni elektronikos mėgėjai reiveriai, pradėjom dirbti su elektronika, bet tuo pačiu nenorėjom pamesti lietuviško teksto. Taigi, sakyčiau, toks Solo Ansamblis, koks dabar yra, gyvuoja kokius metus. Kada rimtai ir kryptingai pradėjom tuo užsiimti, su vadyba ir taip toliau.
Anksčiau, kaip minėjau, kiekvienas atsinešdavo savo dainą ir ją aranžuodavom. Dabar kuriam kaip grupė ir yra toks kūrybinis darbas grupėje. Daug dirbam keturiese – kas yra gerai, kas blogai, kas man patiko, ką keičiam.
Kokius vaidmenis turite šioje grupėje?
Jonas su Vytuku yra mūsų lyderiai, frontmenai. Mes esam ir scenoje biškį giliau nustumti (juokiasi). Vytautas taip pat – ir kompozitorius, jis kuria muziką ir teatrui ir šiaip tikriausiai vienintelis iš mūsų turi tikrą muzikinį išsilavinimą, yra baigęs Čiurlionkę. Jis turi daugiausiai sintezatorių ir panašiai. Sergejus groja būgnais, aš (Giedrius) – gitara ir bosu, o Jonas groja sintezatoriais, pučiamaisiais sintezatoriais, yra daugelio tekstų autorius. Jie abu su Vytautu yra vokalistai.
Per šiuos penkerius metus grupės sudėtis išliko nepakitusi?
Su mumis pradžioje grojo dar vienas kolega Justas, o Sergejaus nebuvo. Tuo metu kai susitikdavome su Sergejumi, jis sakydavo „Jums kažkaip trūksta ritmo“ (juokiasi). Na, o kai prie mūsų prisijungė Sergejus, supratom, kad akurat. Prieš porą metų atkrito Justas, turėjo daug veiklos. Visa tai – Solo Ansamblio priešistorė.
Dabar galvoju, kad praėjom labai didelį kelią. Daug išbandėm, daug klydom, daug šūdo primalėm ir daug mėšlo privalgėm. Daug pliūchų gavom.
Kokių?
Na, aiškaus stiliaus neturėjom, tai ir žiūrovų įvairių ateidavo. Vieni užsikabina, kad „Va, jūs turit kažkokios elektronikos, sukit labiau tuo keliu“, kiti kaip tik „Daugiau tekstų, dainuojamosios poezijos ir lyrikos kurkit“. Ir mes kiekvieno labai klausydavom ir kreipdavom dėmesį. Vytautas užgrodavo violončele ir visi ištirpdavo, sakydavo „Daugiau violončelės“. O paskui taip natūraliai atsitiko, kad radom savo kelią, bet tai jokiu būdu dar nėra lubos.
Kaip taisyklė, kuo daugiau bandai, kuo labiau klysti, tuo labiau supranti, kaip nenori daryti ir kaip neturėtų būti. Jei, pavyzdžiui, svajočiau būti techno prodiuseris, sakyčiau „Aš noriu groti techno“ – sėdu ir ieškau, kaip galiu išsireikšti tame žanre. Mūsų atveju viskas įvyko atvirkščiai – pirma grojom, o tada sakom „O, čia techno“. Aišku, mūsų žanras visai toli nuo techno. O gal ir visai netoli.
Jūsų naujojo albumo pavadinimas „Roboxai“ – toks elektroniškas ir šaltas. Tai dėl jūsų grojamo muzikos stiliaus?
Iš esmės taip, bet jis reiškia visai ką kita. Tai – pakankamai senas tarmiškas žodis, žinai, ką jis reiškia? Mano močiutė tą žodį naudodavo, suvalkietiškai jis reiškia diskoteką ar šokius. Dabar, kad ir jaunimas iš Suvalkijos, turėjo bent girdėti, kad seneliai sakydavo „Mes eidavom į roboksus“.
Šis žodis yra užmirštas ir mums pasirodė, kad labai tiko prie mūsų albumo. Plius mūsų albumą pradeda ir užbaigia roboto balsas. Čia kaip draugas iš Ispanijos sakė „Čia tiporobotai, bet mandriau?“ Žodžiu, pavadinimas tikrai turi kelias prasmes.
Teko girdėti, kad dainos „Juoda Juoda Juoda Juoda Naktis“ istorija – labai įdomi?
Aha, Vytautas ją susapnavo.
Taip, guliu ir skamba man ji. Atsikėliau, nuėjau, kad kitų savo šeimos narių neprižadinčiau į vonią, įrašiau į diktofoną telefone. Atnešiau vyrams, sakau paklausykit. Na, o tada jau dirbom prie jos. Visi mūsų kūriniai nuo pirminės idėjos, kokia ji buvo atnešta, yra įgavę visiškai kitokį skambesį. Taip pat kai sapnavau „Juoda Naktis“, girdėjau tą baseline‘ą, beat‘uką ir tekstas sukosi. Bet mes jį įvilkom į visai kitą rūbą su grupe, nes kiekvienam kūriniui stengiamės sukurti garsų miestą, atskirą pasaulį. Paėmus visas mūsų dainas, jos – atskiri burbulai.
Albume jos susijungs į istoriją?
Taip, ta grandinė pakankamai vientisa gaunasi. Gal ir nėra konkrečiai įvardinama, bet albume tęsiasi vienatvės tema. Bet muzika – toks dalykas, kai klausai ir pats kuri. Muzika, kuri viską tau padiktuoja, net neįdomi. Įdomu, kai tu klausai ir turi erdvės kurti pats – savo gyvenimo filosofiją, apmąstymus.
Kai kuriam kaip grupė, visi turim muzikinių temų ir sluoksnių. Tuos sluoksnius švarinam ir stengiamės neapkrauti dainų, bet vis tiek išeina taip, kad gali įsiklausyti pirmo, antro, trečio sluoksnio… Net daug kas, kas mūsų šio albumo klausė, sakė, kad iš pirmo karto sunku klausyti, o iš antro karto daugiau supranti. Galima sakyti, ši muzika – ne vieno karto klausymui.
Šiaip albumas išėjo pakankamai tamsus. Tamsesnis, nei tikėjomės. Tik ne blogaja prasme. Labai gerai, kad per penkerius metus savo egzistavimo visą laiką grojome gyvai scenoje ir gyvam atlikimui skiriame daug dėmesio, bet šį kartą galėsite įvertinti ir mūsų studijinį darbą.
Daugiau dėmesio reikalauja spektaklio žiūrovai ar muzikinių koncertų auditorija?
Būna visai kitaip. Bandėm kažką laužti koncertuose, bet dabar daugiau leidžiame kalbėti muzikai, o ne vaidybai. Kuriame tokį pasirodymą, kuriame gali užsimerkti. Tau nereikia vargti, ieškoti ar tikėtis kažko akimis. Muzika padaro viską. Nebevaidinam muzikos, o grojam.
Teatre turim nemažai darbo, o dar susirinkus rūsy ar studijoj galvoti, ką turim vaidinti… Pasilikom sau muzikinę eksperimentinę erdvę. Be abejo, scena daug reikalauja, ji turi tam tikrus dėsnius. Tai, kad mes esame aktoriai, šioje vietoje mums tikrai netrukdo, priešingai. Bet grupė mums – ta erdvė, kurią paliekame už teatro.
Vaidinam tik teatre, o muzikuojam – Solo Ansamblyje.
Kada jaučiatės labiausiai ore?
Dar nebandžiau, bet tikriausiai jausčiausi ore, kai šokčiau nuo scenos.
Kai groju būgnais ritmą ir matau publiką, jei jos yra (juokiasi). Ir ji būtent į mano grojamą ritmą juda. Tada man orų oras.
O aš jaučiuos labiausiai ore skrisdamas oro balione.
Solo Ansamblio albumo “Roboxai” pristatomieji koncertai:
Vilniuje – kovo 4 d., klubas “Tamsta”,
Kaune – kovo 5 d., klubas “Orixo”,
Klaipėdoje – kovo 19 d., klubas “Raketa”,
Šiauliuose – balandžio 15 d., baras “Blic”
Solo Ansamblis internete:
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt
