Pamenu, klausant su šeima Kazimiero Likšos diskografijos, dūsavom „Kokios liūdnos visos jo dainos“. Ir štai, praėjusią savaitę pasirodžiusioje Kazimiero dainoje „Kai nereikės bijoti“ girdim žodžius apie linksmai laukuose pučiantį vėją, viltį ir atidaromas duris, o klipe matom lindihop’o žingsniu besisukančius šokėjus. Karantino metu gimusi kūryba dažnai yra drąsinanti – kad ir Bon Jovi „Do What You Can“, OneRepublic „Better Days“, Norah Jones „Tryin’ To Keep It Together“ – vien pavadinimai verčia išsitiesti ir susiimti.
Šioje vietoje atlikėjai ne tik reflektuoja tuos pačius nerimo jausmus, kuriuos jaučiame visi, bet žengia žingsnį pirmyn ir bando mus padrąsinti bei įkvėpti vilties. Iš kur ta drąsa pas muzikos kūrėjus – vienus labiausiai nuo pandemijos nukentėjusiųjų – kalbuosi su Kazimieru Likša.
Pirmojo karantino metu, kaip skelbei, radai pakankamai pozityvumo, kūrybos. Kaip sekasi gyventi karantine antrąkart?
Sunku pasakyti. Antroji banga – žymiai sunkesnė. Pačioje pradžioje turėdavome 30-40 atvejų per parą, dabar turime tūkstančius. Psichologiškai sunkiau, nes jaučiasi, kad daugelis dabar rimtai susirūpino savo sveikatos, finansiniais, darbo ir šeimos saugumo klausimais. Pramogų pasaulis nuplaukė į kokį ketvirtą planą, visa kita stoja į priekį.
Sunku, bet stengiuosi išlaikyti pozityvą. Nesakau, kad tai man visiškai pavyksta. Tačiau turime gyventi gyvenimą, kurį esame susikūrę ar bandome susikurti. Pavyzdžiui, ilgai laukiau ir svarsčiau, ar tai – tinkamas metas leisti naują kūrybą. Pabandęs galiu pasakyti, kad ne (šypsosi). Bet nežinau, kiek ilgiau dar reikėtų laukti. Girdime kalbas apie vakciną, kuri gali būti vienintelė viltis, pakeisianti šį laikotarpį. Bet kada iš tiesų tas lūžis įvyks, kada galėsime gyventi tokį gyvenimą, kaip anksčiau, niekas nežino. Vieni prognozuoja, kad kultūros pasaulyje tai atsitiks vasarį, kiti kalba ir apie kitų metų rudenį. Nusprendžiau, kad negaliu pakeisti laikotarpio, kuriame mes gyvename. Yra kaip yra, turiu daryti tai, kam jaučiu, kad esu skirtas. Kurti muziką, dalintis ja ir tikėtis, kad kažkada viskam pasikeitus galėsime vėl koncertuoti.
Visus metus po truputį užsimeni apie naujojo albumo “Metamorfozės” leidybos darbus. Kaip sekėsi jį kurti, įrašinėti ir kada jo sulauksime?
Nenoriu kažko pažadėti. Vasarį turėjo įvykti “Knygų mugė”, buvau užsiregistravęs joje groti ir tikėjausi šiai mugei išleisti albumą. Bet mugė šiai dienai yra nukelta iki gegužės, tad su albumo paleidimu nebenoriu prisirišti prie jokios datos. Turiu dar daug dainų – vieną pristačiau, dešimt liko nepristatyta, tad turiu pakankamai laiko neskubėti ir pristatyti po vieną dainą.
Žinojau, kad turiu albumą jau pirmo karantino pabaigoje. Parašiau apie keturiolika ar penkiolika dainų ir žinojau, kad dešimt ar vienuolika galiu panaudoti pilnam albumui, tad po truputį pradėjau planuoti darbus. Viskas gavosi labai netikėtai.
Antrą albumą iš eilės įrašinėjau su prodiuseriu Snorre Bergerud, kuris yra įkūręs savo įrašų studiją YMIR audio, LRT pastate. Tai – viena geriausių studijų ir vienas kiečiausių prodiuserių Lietuvoje. Jis puikiai išmano savo amatą ir yra įvaldęs visus stilius – nuo R’n’B, popso iki roko ar metalo – jis juos visus labai gerai kontroliuoja ir turi puikią nuojautą. Ilgai derinome įrašinėjimą, o galiausiai taip atsitiko, kad turėjome pradėti įrašinėti labai greitai – pats nesupratau, kai jau pradėjome darbus. Visiškai netikėtai vasaros pradžioje susitikom ir tiesiog pradėjome įrašinėti. Su savo gitaristu Tadu Daumantu jau buvome pasiruošę dainų demo versijas, kada dviese įsirašėme gitaras, vokalus, tad jau turėjome įrašinėjimui pamatus. Su šiais pamatais galėjome įrašinėti, ieškoti, kokios būgnų partijos tiktų ir taip toliau.
Kazimieras Likša. Ryčio Šeškaičio nuotr.
Su Snorre visą laiką viskas būna labai užtikrintai. Kartais eini į studiją nežinodamas, kaip tie gabalai skambės, kokia bus emocija studijoje. O jis visą laiką labai gerai pajaučia, ko dainai reikia. Aišku, kyla diskusijų, šiek tiek pasideriname, bet tai yra reikalinga ir 90% atvejų tiesiog jaučiam vienas kitą. Jis žino, kuria linkme reikia judėti, tad aš labai džiaugiausi įrašinėjimo procesu.
Mano tikslas buvo, kad šis albumas būtų kiek įmanoma brandesnis, tad norėjosi prijungti kažką naujo. Turiu seną svajonę pasirodyti su visu orkestru, tad mažas žingsnelis link to buvo tai, kad pasisamdžiau muzikos pasaulyje neblogai žinomą orkestruočių aranžuotoją Jievarą Jasinskį, kuris taip pat kuria aranžuotes A. Mamontovui, grupei Skylė, G&G Sindikatui ir taip toliau. Man buvo labai smagu, kad jis rado laiko prisijungti, pusei albumo parašė aranžuotes ir gyvus instrumentus įrašėme studijoje – styginius ir pučiamuosius. Tai iškėlė įrašų emociją į kitą lygį. Jei kas būtų fiksavęs akimirkas studijoje – strykinėjau iš laimės kaip vaikas (juokiasi).
Ką tik paskelbei pirmą dainą iš šio albumo – “Kai nereikės bijoti”. Įrašinėjai ją sunkiu visiems metu, tad iš kur savy radai tiek pozityvumo, kurį galėtum sudėti į šią dainą?
Tai ir buvo keisčiausia. Mano klausytojai supranta, kad tokia daina – retenybė mano diskografijoje. Esu labiau linkęs į melancholiškus garsus. Tai – vienas iš retų atvejų, kai daina gimė iš visiško ramybės jausmo. Per pirmąjį karantiną parašiau dvi dainas. Jos abi – du skirtingi pasauliai. Pirmoji gimė iš visiškos nežinomybės. “Kai nereikės bijot” yra antroji.
Pamenu, su žmona grįžome iš Niujorko ir sekančią dieną prasidėjo pasaulinė pandemija. Tada turėjome izoliuotis dvi savaites ir tikrai niekas nesuprato, kas čia vyksta. Ta nežinomybė sukėlė daug emocijų – kaip dabar viskas pasikeis? Kaip pasikeis tavo finansinė padėtis, ar turėsi darbo? Kiek laiko sėdėsime užsidarę?
Vėliau, pasibaigus saviizoliacijai, kol dar tęsėsi karantinas, atsirado galimybė išvažiuoti iš miesto. Išvykome trims dienoms, o likome ten beveik dviems savaitėms. Tiesig gyvenome namelyje ant ežero kranto, jokių žmonių. Tas regionas tuo metu buvo skelbiamas kaip saugiausias, jame neužfiksuota koronaviruso atvejų. Jautėmės labai saugiai, tai buvo pavasario pradžia, šiltas oras, esi ramybėje, gali bet kuriuo metu tiesiog pasiimti valtį ir išplaukti pasiplaukioti po ežerą ar pasivaikščioti po mišką. Pajaučiau, kad viduje nebėra tos baimės, tad labai natūraliai, atsisėdus pievoje saulėtą dieną gimė ši daina.
Kai pagalvojau, ką reikėtų leisti, pasiklioviau nuojauta, kad pirmą dainą reiktų išleisti tokią, kuri yra visiška opozicija tam, ką dabar žmonės jaučia antrojo karantino metu. Gal kažkam ji palengvins būtį, nes ji gimė iš visiško ramybės jausmo, kuris ir suteikė tą džiaugsmą.
Ar turi būti drąsus žmogus, kad kurtum muziką?
Pačioje pradžioje – taip. Tada tu turi suprasti, kad bet kurioje meno srityje, o ypač kuriant muziką, visiems nepatiksi. Apie save gali išgirsti daug nebūtų ar keistų dalykų. Pradžioje reikia drąsos, kad užsiaugintum tvirtus šarvus.
Būtų naivu tikėtis, kad paleisi dainą ir ji visiems patiks. Net jei ir patiks labai didelei daliai žmonių, vis tiek bus, kad dalis žmonių to niekaip negalės klausytis. Pradžioje reikalinga drąsa, kad tai atlaikytum, o vėliau tiesiog pripranti. Tai nebebūna naujiena ir supranti, kad sulauksi kritikos. Gal net ir iš esamų fanų, kurie sakys “Na jau čia kažkaip nusivažiavai”. Visko būna! Belieka užmiršti tai ir būti atviru būti pačiam prieš save. Daryti tai, kas tau faina. Kai įrašinėju dainas, (nesvarbu – liūdnas, ar linksmas) jos man turi sukelti geras emocijas. Tada žinau, kad sukūriau gerą dainą ir galiu ją transliuoti kitiems. Vėliau nebegirdi tų komentarų, nes žinai, kad dainuoji būtent tai, ką nori dabar pasakyti ir nemeluoji pats sau.
Kaip padedi sau, kai reikia rasti energijos ir produktyvumo kurti?
To produktyvumo reikia tada, kai eini daryti to “fizinio” darbo, kai būni studijoje. Nori nenori, turi planą kada susitinkate studijoje įrašinėti, tada reikia nusiteikimo. O save versti kūrybai vengiu.
Kažkur skaičiau, kad Ieva Narkutė turi darbinę filosofiją, kad ji kiekvieną dieną turi sukurti kažką prie pianino. Tai nebūtinai bus kažkas, ką ji transliuos, bet jos tikslas – kiekvieną dieną ieškoti, bandyti. Man asmeniškai yra atvirkščiai. Esu nekartą bandęs save paspausti kažką parašyti, bet iš to dažniausiai niekas nesigauna. Daina gimsta tada, kai pasineriu į kažkokį tranzą, suku galvoje melodijas valandų valandas, ieškau atgarsių, skambesių, per “paukščių kalbą” bandau rasti kažkokį žodį. Grįžtu atgal į pasaulį po keletos valandų sukūręs dainą. Mano kūrybinis procesas – kai pamiršti viską. Tai – didžiausia magija. Dirbtinai kažką galvoti man nėra kūryba. Dainos gimsta instinktyviai, aš no nekontroliuoju. Kartais tiesiog sėdi ir pajauti, kad reikia paimti gitarą į rankas (šypsosi). Tada gimsta daina.
Kaip manai, ar gali internetinė transliacija atstoti gyvą koncertą?
Nemanau. Karantino pradžioje man teko pasirodyti “Drive In Live” koncertų cikle, kuomet pasirodėme žmonėms, sėdintiems mašinose. Tai buvo tikrai smagi patirtis, kažkas nesuvokiamo. Visi labai saugojosi ir taisyklės buvo išties griežtos. Jokių kontaktų, visi su kaukėmis, žmonės iš mašinų iki tualeto ėjo lydimi organizatorių ir taip toliau. Tai buvo labai įdomu ir smagu, kad tokios iniciatyvos vyksta. Bet ar tai atstojo koncertą, kada tu turi tikrą atgalinį ryšį su klausytojais – nemanau. Tai buvo bandymas, kuris priverčia pakeisti savo mąstymą ir prisitaikyti prie netikėtos situacijos. Tai yra sveikintina, nes pasaulis vis tiek turi suktis.
Koncertai automobiliams ar per internetą – nėra tas pats. Tai labiau įrašo pasiklausymas, bet ne koncertas, kada girdi žmonių emocijas, turi galimybę pabendrauti su jais. Gerai, kad yra internetas ir technologijos, kurie padeda mums palaikyti ryšį, bet mes esame sutverti gyvam kontaktui. Mums reikia rankos paspaudimo, tikro apsikabinimo ir gyvo koncerto.
Kaip kūrybos pasaulio atstovas, ką patartum namie sėdintiems žmonėms – kaip kūrybiškai pažiūrėti į tą laiką, kurį dabar turime?
Aš manau, kad nėra geresnio meto nei šis, kada turime dar vieną gerą šansą įsiklausyti į tai, kas verda mūsų viduje. Tai, ką mes visą laiką norėjome išbandyti, galvojome, bet neturėjome laiko ar numesdavom kitai dienai. Pats geriausias metas įsigilinti į save ir nenustoti mąstyti, vertinti ir pagalvoti ar esi ten, kur nori būti. Jei dėl karantino netekai kažkokios veiklos ir jos nepasiilgsti, gal tai irgi geras būdas susimąstyti, ar darai gyvenime tai, ką nori.
Bet svarbiausia savęs nespausti. Internetas pilnas “motyvatorių”, kurie neva perskaito po penkiasdešimt knygų ir kasdien sportuoja po penkias valandas, dirba ir taip toliau. Nereikia savęs versti daryti to, ko nenori. Įsiklausykite į save, darykite tai, kas jums svarbiausia ir galbūt pajusite laimę.
Kokia būtų daina, kurios klausytum vienas, rudens naktį, po dvylikos?
Labai daug, tikriausiai galėčiau sudėti visą dainų grojaraštį. Tikrai paklausyčiau savo mylimos grupės The National dainos “About Today”.
Sekite Kazimierą Likšą Spotify