Grupė Etran Finatawa – dviejų Afrikos genčių sąskambis, Kauno valstybinį dramos teatrą aplankęs iš tolimojo Nigerio. “Gera Muzika Gyvai” organizuotame “Sacharos bliuzo” renginyje pasirodę wodaabe ir tuaregų genčių atstovai skiriasi savo kostiumais, papročiais ir muzikinėmis tradicijomis. Tai juntama ir Etran Finatawa muzikoje – senųjų Afrikos genčių ritmų skambesys persipina su šiuolaikinės muzikos prieskoniu, kuomet, pavyzdžiui, tradicinis aukštas gerklinis vokalisto balsas bei rankomis plojamas ritmas pritaria elektrinei gitarai. “Tradicijų žvaigždės” – Etran Finatawa pavadinimo reikšmė. Ir iš tiesų, žvaigždėmis muzikantai vadintis gali, kai taip meistriškai nukelia auditoriją į Sacharos smėlynus, koncerto pradžioje vangiai susėsdami ant grindų, rodos, svilinančiame dykumos karštyje atlikti pirmuosius kūrinius, vėliau į pasirodymą įvesdami ir naujųjų laikų muzikos instrumentus, nuotaiką ir dainų motyvus.
Vos kalbantys angliškai, labiau prancūziškai, afrikiečiai daug bendravo su publika, nesukdami dėl kalbos barjero sau galvos, už plojimus dėkodami “Merci”, o į pertrauką išeidami atsiprašymu “We drink water”. Nuoširdumas auditoriją papirko ir kuo toliau, tuo daugiau plojimų, pritarimo ir dainavimo kartu susilaukė grupė.
Tiesa, liko nuojauta, kad klajokliai taip ir neparodė mums įdomiausių dykumos vietų, koncertas labiau priminė vakariečiams skirtą paviršutinišką turistinį turą. Norėjosi daugiau originalios Afrikos, jos ritmų ir garsų. Spalvingesni wodaabe muzikantai lyg ir skambėjo arčiau savo tėvynės platumų, tačiau jų kolegos arabiški tuaregai viską tempė link savotiškos bliuzo interpretacijos. Rezultatas – gana monotoniškos, tiesa, kažkiek ir hipnotizuojančios vienos į kitą panašios kompozicijos. Kita vertus, visas smėlis mums atrodo daugmaž vienodas, o dykumų gyventojai matyt turi jam pavadinimų ne mažiau kaip eskimai sniegui.
Lino Krisiukėno, folin.lt nuotraukos
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt