“Sketch Up” – mūsų pokalbių serija, pristatanti jaunus ir veiklius vizualiuosius menininkus. Jubiliejinis ciklo pokalbis – pažintis su fotografe Saule Bluewhite. Tikriausiai jau sutikote ją kuriame nors miesto renginyje ar vasaros festivalyje, gal net pakliuvote į Saulės kadrą. Arba ten pakliuvo Jūsų koja, ranka ar nuorūka.
Kukli fotografė, neturinti photography puslapio feisbuke, tačiau ryškia blykste ir įdomiu nuotraukų braižu garsiai kalbanti apie savo kūrinius – tokia yra Saulė Bluewhite. Aštri ir išskirtinė à la “Vice” nuotraukų estetika į jaunos fotografės darbus atkreipia “Ore” dėmesį jau ne pirmą kartą, tad eskizuojame dar vieną “Sketch Up’ą” ir labinamės su Saule Bluewhite.
Kada į rankas pirmą kartą paėmei fotoaparatą?
Visada pirmas klausimas būna šis. Nelabai įdomi istorija. Visai ne tokia romantiška, kokia galėtų būti. Iš tikrųjų tai buvo visiškas atsitiktinumas – vienas pažįstamas pasiūlė fotografuoti vakarėlį vien todėl, kad žinojo, jog turiu fotoaparatą. Nuotraukos organizatoriams patiko. Pakvietė dar kartą. Po truputį tai tapo mano darbu. Viskas tik dėl to, kad buvau siaubingai susižavėjusi vakarėlių kultūra. Kauno jau nebeužteko, tai kiekvieną penktadienį atvažiuodavau į Vilnių, net jei po šokių tekdavo prisnūsti stotyje su fotoaparatu po galva belaukiant traukinio. O pirmadienį – į mokyklą (tada buvau dvyliktoje klasėje).
Dažniausiai fotografuoji renginius. Kodėl ne režisuotus kadrus? Pagaliau, juk studijuoji režisūrą.
Na, taip jau srovė mane nunešė. Kai įsisukau į vakarėlių fotografavimą, tai taip ir įstrigau. Keletą metų netgi nenorėjau fotografuoti nieko kito. Kaip jau minėjau, tai buvo mano aplinka ir man patiko ją dokumentuoti. Vis dėlto tie keletas metų išsiurbė daug jėgų, aplinka pradėjo keistis. Įstojau į režisūrą. Iš pradžių visai nesiejau šių dviejų savo veiklų, bet pastaruoju metu viskas liejasi į kažkokį pilnesnį paveikslėlį. Neatsisakau eksperimentuoti su įvairiomis fotografijos formomis, video taip pat, bet vakarėlių nuotraukos labai greit ir plačiai pasklinda viešumoje, yra labiausiai pastebimos, todėl ir atrodo, jog niekuo kitu neužsiimu.
Esi iš Kauno, bet dabar studijuoji ir fotografuoji Vilniuje. Jau radai mėgstamiausią Vilniaus kampelį įdomiems kadrams kurti?
Mėgstamiausio kampelio neturiu. Bet visuomet kokioje nors vietoje smagiausia fotografuoti pirmą kartą. Mėgstu vietas, kuriose daug kontrastų. Arba šiaip, kurios tiesiog stebina. Beveik kiekvieną kartą vakarėlyje atsiranda žmogus, kuris taip patraukia dėmesį, jog norisi jį visą laiką sekioti iš paskos. Tamsaus ir gilaus žvilgsnio ponas, kilometrinių aulinių savininkė arba kažkaip pro apsaugą prasprūdusi keturiolikmetė. Visa tai kažkokiu būdu atsiduria vienoje vietoje. Žavinga.
Ar režisūros studijos kaip nors padeda fotografijai?
Veikiau atvirkščiai. Fotografija padeda režisūros studijose. Ypač patirties prasme. Kalbėjau apie kontrastus – per tuos keletą metų būnant nematoma stebėtoja, galvoje prikaupiau solidžią kolekciją įvairiausių personažų. Ir daug neramių žvilgsnių, vis kažko ieškančių.
Galėtum pasakyti, kad žmonių fotografija – tavo arkliukas?
Nežinau, ar galima taip pasakyti. Viskas, ką fotografuoju yra apie žmogų, net jei tai šiukšliadėžė ar pastatas. Apie jį kalba daiktai. Žmogus kaip objektas nebūtinai turi būti kadre. O jei jau yra – tada man įdomiausiu dalyku tampa jo santykis su esama aplinka. Todėl dažnai žmogus nėra nuotraukos centre, veikiau kažkur šone, arba matosi tik jo fragmentas. Didelę dalį užima erdvė.
Blykstė, unikalus fotografavimo braižas tavo nuotraukose – itin ryškus. Kaip tu pati apibūdintum savo fotografavimo stilių, techniką?
Rokenrolinis (juokiasi). Šiaip tokia estetika man tiesiog labai patinka – detalės, fragmentai, daiktai. Blykstė žmonėms kartais kelia nepasitenkinimą, bet ji sukuria tokią atsitiktinumo nuotaiką. Kažkodėl prisiminiau pirmųjų taip vadinamų paparacių nuotraukas 6-7-ajame dešimtmetyje, jie lygiai taip pat nukreipdavo blykstes tiesiai į veidus. Visos tos nuotraukos yra nepakartojamos, absoliučiai momentinės. Ir labai ekspresyvios.
Ar yra kažkoks fotografas, kuris būtų didžiausias tavo autoritetas?
Didžiausio autoriteto neturiu, tačiau yra keletas mėgstamų.
Dėl rokenrolo – Hedi Slimane, dėl baseino – Helmut Newton, dėl apšvietimo – Gregory Crewdson, dėl ekspresyvumo – Antonio Lopez, dėl spalvų (ir akivaizdaus fetišo kojoms) – Guy Bourdin. O būtent vakarėlių fotografijai įkvepia paskutiniųjų XX amžiaus dešimtmečių “holivudo fiestų“ nuotraukos.
O filmų kadrai, gal net knygos ar muzika yra sukėlę minčių vienam ar kitam kadrui?
Sunku prisiminti kokį nors konkretų atvejį. Tas įkvėpimas dažniausiai nepavirsta į tokią aiškią materiją, jis nėra tiek paviršiuje, kad pasigavus mintį kurčiau iš jos kažką savo. Dažnai įkvėpimas nulenda į pasąmonę ir susimaišo su kitais tam stalčiuje “atidėtais” dalykais. Paskui net nebesupranti, iš kur atėjo kokia nors gera idėja. Žiūri į kokį paveikslėlį kvadratinio decimetro dydžio ir tirti kaip lapelis, net neįsivaizduodamas dėl ko. Bet jauti, kad kažkas ten yra galingo. Pamenu, kaip alpinėjau Mark Rothko parodoje. Iš sielvarto, turbūt. Žinoma, kad pakeliavus po kito kūrėjo pasaulį parsinešu kažkokį jausmą arba kilusią mintį. Kai smegenys pagaliau kažkaip tą informaciją perfiltruoja, tai gal kažkaip ir pasiekia mano kameros mygtuką.
Neturi savo fotografijos portfolio tinklapio, net FB puslapio. Kodėl nepristatai savęs kaip fotografės interneto erdvėje?
Šiokį tokį portfolio puslapį pagaliau pagimdžiau, o dėl feisbuko – na, pagrindinis argumentas, tikriausiai, kuklumas.
Ar planuoji tai padaryti vėliau?
„Visi turi planą, kol negauna į dantis“ – Maikas Taisonas
Internete:
saulebluewhite.portfoliobox.io
vimeo.com
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt
