Jolita Vaitkutė – „Double V House“ kūrybos namų menininkė, žinoma, kaip marškinėlių turbintoja, idėjų generatorius ir linksmų komiksų, sklandančių internete, autorė. Jolitą pirmą kartą pamačiau marškinėlių dirbtuvėse – ten ji atliko kuratorės, patarėjos ir įkvėpėjos vaidmenį. Įkvepiančios kurti net save „nekūrėjais“ vadinančius žmones, nes: „kūryba – sprendimo ieškojimas“. Jau kitą dieną su Jolita Vaitkute susitikom pokalbiui – ketvirtajam „Sketch Up‘ui“ apie meną ir žmones.
Kas yra Jolita Vaitkutė?
Labai sunku atsakyti (juokiasi). Oficialios rolės neturiu, esu mergaitė iš Joniškio, kuri kuria. Kūryba – pagrindinė mano veikla. Prie to dar esu dvyliktokė, kuri laiko egzaminus ir turi atlikti krūvą darbų iki pirmadienio.
Užsiimu marškinėlių kūryba. Prieš daugiau nei metus užvedžiau reikalą „Double V House“ vadinamus marškinėlių kūrybos namus. Greitai startuos projektas vienintelė.lt („Vienintelė Lietuva“), kuriame bus gausybė mano kurtų marškinėlių bei džemperių. Kadangi šis projektas tuoj tuoj pasirodys visuomenei, jis kelia nemažai emocijų man pačiai. Visada buvau patriotiška, o šis projektas konkrečiai tam ir skirtas – ugdyti patriotiškumą. Tam kad Che Guaros veidą pakeistų kiti, sukūriau ikoniškus Lietuvos partizanų veidus. Ir tai ne pabaiga.
Kuriu visokias maisto iliustracijas, iš kurių per vasarą turėtų gimti leidinys. Vedu kūrybines dirbtuves, kuriose pasakoju apie kūrybą, kaip savy ją atrasti ir piešiame marškinėlius. Kartais tenka iliustruoti, neseniai užsimezgė kūrybinė partnerystė su keliais muzikos atlikėjais. Prieš mėnesį buvau darbo praktikos pokalbyje ir po egzaminų pradėsiu praktikuotis pas „Petpunk“. Tai kas aš?
Kaip atrodo tavo darbo diena kai šitaip atlieki tūkstantį darbų vienu metu?
Dažniausiai dirbu viena, užsidarau savo kambaryje ir kūrybinu su savo beprotybe. Viską darau iš impulso. Jeigu dabar jaučiu, kad reikia, tuomet tai ir darau, nes mano idėjoms, kurios gimsta, motyvacija po kokių penkių valandų gali visai dingti. Su kūryba taip visada – jeigu nedarau dabar, tai niekada. Dėl to kartais nukenčia namų darbai (tiksliau visada) ar mano socialus gyvenimas.
Stengiuosi atsikelti anksti, bet retai išeina, nes rytais visiškai neadekvačiai reaguoju į situaciją – miegas nugali viską. Kadangi mano lova tarp dviejų sienų, ant abiejų (nes nežinau į kurią pusę atsisukusi prabusiu) užsiklijuoju po ryto darbų sąrašą. Taip atsikelti kur kas paprasčiau.
Tada seka mokykliniai darbai, kartais popietukas, ir kūrybiniai reikalai. Dažnai sėdžiu per pamokas ir negaliu susikaupti, galvoju, kaip viską darysiu ir dėliosiu grįžusi namo.
Dažnai užsinaktinėju. Mėgstu nepertraukiamą darbą, kuris įmanomas tik naktį, kai visi miega.
Kokias technikas naudoji kūryboje?
Teptukas ir pieštukas nėra tokie lankstūs, kad išpildytų mano idėjas. Kartais tenka rašyti scenarijus ar kurti muziką. Kūrybos priemonės: fotoaparatas, teptukai, pieštukai, tekstiliniai dažai, kartais net šokoladas, šaltibarščiai ar dar kas. Na, bet kalbant ne taip konkrečiai… Niekad nežinau, kas taps mano kūrybos priemone, ar kokia technika tai padarysiu.
Koks jausmas nešioti marškinėlius, kuriuos pati nusipiešei?
Man niekad nebuvo keista turbinti savo drabužį, nes visad norėdavau juos persiūti, ką nors prisiūti, apipiešti, todėl tai įaugo natūraliai. Man kyla didesnis įspūdis, kai pamatau kitą mano pieštais marškinėliais, tada prieinu, sakau „Labas, gražūs marškinėliai“. Nusikaltimas nesusipažinti su žmonėmis, kurie nešioja tokius kietus marškinėlius.
Kitų žmonių reakcija į tavo darbus tau tiek pat svarbi, kaip tavo pačios ryšys su savo darbais?
Kalbant apie ryšį su savo darbais, man labai nesunku kurti momentalų meną, kuris neturi jokios išliekamosios vertės, ir jo galiojimo laikas baigiasi nufotografavus. Neprisirišu prie savo darbų ir man jų visiškai negaila.
Žmonių, stebėtojų atgalinis ryšis man labai svarbus, tačiau niekad nekūriau kažkam panorėjus ir man paliepus. Nesiimu užsakymų, kurie man nėra įdomūs, nes jų nepadarysiu maksimaliai.
Feedback‘as yra labai svarbus – gera jausti, kad tai, ką darai, patinka ne tik tau. Mano užduotis yra savo darbais edukuoti, pasakyti tam tikrą svarbią mintį, kartais pašiepti. Tai mano priemonė kalbėti. Kai visas Facebookas plaukė nuo jaunimo video, kuriuose gėrė visokius alkoholinius gėrimus, gimė komiksas su alternatyvomis alaus iššūkiui. Komiksas greitai tapo populiarus ir man pavyko pasakyti tai, ką norėjau – kad tai yra blogai. Žmonės reagavo.
Tavo darbai turi eiliškumą, pasakoja istoriją, ar kiekvienas su sava mintimi?
Aš esu labai nestabili, tad man nepatinka kurti darbų serijas. Turiu omenyje, nestabili emociškai. Kartais pajuokauju, kad būti moterimi menininke per pilnatį yra labai įdomus ir nenuspėjamas derinys.
Kiekvienąkart, kai darau kažką, noriu padaryti geriau, negu buvo prieš tai. Kuriant serijas darosi nuobodu, matyta. Kitaip, bet tas pats. Norisi save išbandyti plačiame spektre, įvairiausiose idėjose.
Gal būt vienintelė mano darbų serija yra iš maisto, tačiau ir čia stengiuosi daryti viską kuo skirtingiau.
Dažnai pieši žinomus žmones, politikus.
Taip, esu patriotė, nors pastaruoju metu bandau išsivaduoti iš žmonių piešimo, tai gan siaura. Nuo kokių 13 metų piešiu portretus. Žmogus yra kūrybos objektas ir taip jau gaunasi, kad juos atvaizduoju. Žmonės žmonėms. Iš esmės, reaguojant į aktualijas tai tampa neišvengiama.
Kalbant apie marškinėlius, norisi, tuo žadinti patriotiškumą ir meilę saviems herojams. Kodėl ne marškinėliai su Škėma, Basanavičiumi ar partizanais, kurie gynė Lietuvą savo krauju?
Bandei nupiešti nepažįstamąjį?
Žinoma. Kartais, kai sėdžiu kavinėje, eskizuoju žmones. Dažnai gaunu užsakymų, kuriuose piešiu nepažįstamus žmones. Yra ne kartą tekę sutikti žmogų, kurio ankščiau nepažinojau, bet buvau piešusi. Mano veidų bei vardų limitas pasibaigė gan senokai, tad dažnai pamirštu tuos, su kuriais susipažinome masiniuose renginiuose, bet kai pamatau savo pieštą – jaučiu, koks tas veidas man pažįstamas ir artimas. Tik dažnai nesuprantu kur.
Kuris tavo kūrinys tau mieliausias?
Nežinau, ar yra kūrinys, kuris man yra mieliausias. Gal būt idėja, kurią vystant man pačiai buvo didžiausias džiaugsmas. Prieš keletą metų gimė idėja fotografuoti žmones, valgančius citrinas. Ji išsivystė iki didesnio fotografijų ciklo, taip pat mano parodos. Dabar tai iliustracijos maistu – pradėjau nuo Morrisono iš šokolado, kai sirgau ir negalėjau pakilti iš lovos, o šiandien tai visa serija pavadinimu „Eat More Art“ ir aš nežinau, kas bus toliau.
Tai kūryba – visur?
Taip, kūryba yra visur ir žmonės, net tie, kurie vadina save nekūrėjais, nuolat kuria. Jie labai siaurai galvoja, kas yra kūryba. Arba kaip užrašas VDA valgykloje – „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“. Bet kūryba yra sprendimai, kelias į mokyklą ar universitetą, kai tu pasuki skirtingu keliu ir bandai atrasti naują kelią. Kūryba – sprendimo ieškojimas iš patogumo, nepatogumo, alkanumo, poilsio, nežinomybės, prisiminimų, patirčių, deadline‘ų.
Tavo piešiniai ryškūs ir spalvoti todėl, kad toks tavo gyvenimas?
Nemanau. Didžiąją savaitės dalį praleidžiu mokykloje ir namie prie kompiuterio, scrolindama Facebooką ir žaisdama 2048. Juokauju, visiškai taip nėra, bet kur kas įdomesnių gyvenimų nei mano tikrai yra. Žinoma, gal būt tai tik paskutinių mėnesių Joniškyje atvaizdas, nes nuo birželio persikeliu į sostinę.
Dėl piešinių spalvų, tai daug kas manęs klausia, kaip aš jas derinu. Dažniausiai pasiimu darbą, truputį dažų ir labai intuityviai jas naudoju. Visiškai nederinu. Piešiniai spalvoti todėl, kad taip gaunasi netyčia. Labai ilgą laiką apskritai galvojau, kad spalvomis piešti nemoku. Piešiau pieštuku pilkus portretus ir galvojau, kad spalvos ne man – nemoku naudoti, maišyti, derinti jų. Nieko sąmoningai nekeičiau, bet viskas natūraliai perėjo per mane ir dabar yra kaip yra. Daug kur savimi nepasitikiu, ne tik spalvų derinimo klausimuose, bet ir tapymo. Bet kažkaip intuityviai turiu įgimtą įžvalgą pastebėti ir vertinti.
Bloga nuotaika – pilkas piešinys?
Aš iš vis negaliu piešti, kai man blogai. Labai užsiblokuoju ir man reikia pirma pasveikti nuo blogos būsenos, kad galėčiau pereiti į gerąją, kur vyksta kūryba. Gerai, kad pikta nemoku būti ir taip jaučiuosi itin retai. Bet iš esmės, man nereikia kažkokios specialios būsenos, kad kurčiau. Tarkim, galiu dabar paimti kažką ir sukurti. Nereikia išlaukti tinkamo įkvėpimo momento, kad galėtum pagauti mūzą ir panašiai. Kurti, kaip ir miegoti, aš galiu visur ir visada. Man labai keista, kai menininkai sako: „Aš galiu kurti tik nuo keturių iki penkių ryto“. Tai – žmogaus užsidarymas nuo savo paties energetinio šaudymo, kai tu nesugebi savęs nuteikti ta linkme, kad galėtum kurti. Arba manęs dažnai klausia „O tau reikia skaudžių patirčių ir išgyvenimų, kad kažką sukurtum?“ dažniausiai užtenka prascroll‘inti delfi.lt ir aš jau įsikvėpus. Čia vėl juokauju.
Kokiais vizualiaisiais menininkais žaviesi?
Ernest Zacharevic – vienas žymiausių pasaulio gatvės menininkų, turbūt po Banksy. Jis yra jaunas lietuvis. Taip pat prancūzas JR, kurio pagrindinė idėja, kad menas neturi būti uždarytas. Šis fotografas ant namų spausdina didžiules nuotraukas, tai jis daro visame pasaulyje. Dar yra lietuvių iliustratorius Strautniekas. Net parašiau jam, kad jis yra nuostabus! Ne vizualaus meno kūrėja, bet kaip asmenybė mane žavi Beata Tiškevič-Hasanova. Beata yra kažkas tokio. Tai, kuo aš norėčiau būti – tokia švaria energija, švaria savim. Klausiau jos interviu ir tuo metu atsidariau facebook žinutes, žiūriu – ji man parašė, kad mano piešiniai labai gražūs. Buvo labai gera. Apskritai pasidaro gera, kai žinai, kad tokių tikrų žmonių dar yra ir jie matomi, jų klauso ir seka.
Tai gali pasakyti, kad gyvenime į kažką lygiuojiesi?
Ne, tiesiog tai yra žmonės, kuriais aš žaviuosi. Kai pasakiau, kad užaugusi noriu būti kaip Beata Tiškevič, man atsakė, kad būčiau puiki Jolita Vaitkutė. Esmė yra turėti gėrio ir blogio suvokimus, sudėlioti juos į sekcijas, kad susidarytum savo vertybinius kriterijus.
O dabar esi tas, kuo ir nori būti?
Taip! Na, nekantrauju baigti mokyklą. Neįsivaizduoju to jausmo, kai nereikia daryti nieko nemalonaus. Eiti į matematikos pamokas, atsiskaitinėti kūno kultūrą, kas mėnesi eiti pas socialinę darbuotoją ir atgailauti už tai, kad kelias dienas nebuvau mokykloje, nes vedžiau dirbtuves dailės mokytojams kitame mieste, ar studentams universitete. Dar norėčiau išmokti atsikelti rytais, ir su šypsena, žvaliai pradėti darbus. Ir žinoma, nuolat tobulėti. Manau, kad su mano gėrio ir blogio suvokimu viskas gerai, tad nepražūsiu.
Internete:
https://www.facebook.com/jolita.vaitkute
http://jolitavaitkute.weebly.com/
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt