Miglė Anušauskaitė naujame zine (savo gamybos leidinyje) save apibūdina kaip paprastą normalų žmogų, tačiau piešiamuose komiksuose atsiskleidžia kaip kandi gero humoro jausmo savininkė, besidominti menu, mokslu ir istorija. Na, o susitikus gyvai prie apibūdinančių autorę žodžių dar pridėčiau „užkrečianti juoku“. “Šiaurės Atėnuose”, “Pravdoje”, “Panelėje” piešusi mergina nuolat kimba į naujus projektus, workshop‘us ir tarp piešimo seansų, paskaitų ir miego dar spėja “kovoti” su magistriniu darbu. Kaip uoliai Miglės komiksų blog‘o „I have no teeth“ sekėjai, man tai – įdomus susitikimas kavos puodeliui, na, o nieko negirdėjusiems apie šią vilnietę, tikiuosi, dar ir malonus atradimas.
Kodėl toks neįprastas blog‘o pavadinimas – „I have no teeth“?
Norėjau leisti ziną ir jam reikėjo pavadinimo. Mąsčiau apie vieną kitą variantą, literatūrines citatas. Ir tuo metu kaip tik turėjau problemų su dantimis – išlūžo priekinis dantis, todėl kas mėnesį eidavau jį tvarkyti, protezuoti ir dantys buvo tuo metu aktuali tema. Tad iš patikusių variantų „Rožės vardas“ ir „A rose has no teeth“ liko „I have no teeth“.
Saviironija – viena tavo komiksų temų. Kaip dar klasifikuotum savo darbus?
Prieš pradedant blog‘ą, mąsčiau, ar pasirinkti vieną tematiką, nes dažniausiai tie, kurie rašo apie viską, galų gale, niekam nėra įdomūs. Tačiau to niekada nepavyko padaryti, nes, tarkim, bandant apsistoti ties autobiografiniais komiksais, kurie sulaukia gana daug like‘ų, nusibosta pačiai. Nupiešus du autobiografinius iš eilės, trečio kurti tiesiog nebesinori, neįdomu. Tada bandau piešti vien mokslo populiarinimo – vėl norisi kažko kito, žmogiškesnio. Taip ir nesuformulavau vienos temos.
Be autobiografinių dar pieši istorinius, mokslo populiarinimo komiksus. Kodėl būtent tai?
Paprasčiausiai, nes tai man yra įdomu. Tik dalyke, kuriuo domiesi, randi įdomių temų ir juokingų aspektų. O kadangi aš nelabai domiuosi politika (gėda sakyti, bet taip jau yra), įdomiau mokslo naujienos, literatūra – tai daugiau tokių minčių ir kyla.
Kokias knygas skaitai?
Šiuo metu skaitau knygą apie tikimybes. Užvakar beveik nemiegojau, nes baiginėjau S. Bernotaitės romaną „Katė, kurios reikėjo“. Ir šiaip yra daugybė knygų, kurios būriuojasi aplink mane. Paskaitinėju apie paleontologiją, nes knyga guli virtuvėje ir būna patogu dažnai ją pačiupti, taip pat ir su knygom, kurios guli prie lovos, pavyzdžiui, „Gargantiua ir Pantagriuelis“.
Tavo komiksai – tavo dienoraštis?
Kai juos kuriu, negalvoju kaip apie dienoraštį, bet kai dabar rengiau ziną ir norėjau nuskanuoti senesnius komiksus, ieškojau jų dėžėse ir skaitinėjau, tai tikrai apėmė toks jausmas, lyg tai būtų dienoraščiai, nes radusi senus komiksus atsimindavau, ką galvodavau, kai juos piešiau, kas man tuo metu buvo aktualu. Todėl tai nėra tiesmukas dienoraštis, tačiau tam tikra prasme tikrai dienoraštis. Ir, tarp kitko, komiksų dienoraštis yra gerai, nes radus savo senus eilėraščius, juos skaityti yra žymiai labiau gėda.
Įkvėpimą užsakytiems komiksams bandai sukelti dirbtinėmis priemonėmis?
Taip, visada taip yra. Tokių užsakymų ir nesiimčiau, kur aišku, ką turi padaryti ir reikėtų tik įgyvendinti. Nupiešk dramblį, kuris bėga ir jį vejasi Javtokas. Dažniausiai duoda tematiką ir savo idėjas aš derinu prie jos. Užsakymų būna įvairiausių. Nuo smulkių plakatėlių kavinėms iki didesnių projektų, kaip tas, prie kurio dabar dirbam: „Mokslas ir tu“, kai su kitais projekto dalyviais einam į laboratorijas, žiūrim, kaip kas daroma ir sukuriamas filmukas, į kurį įtraukiami ir komiksai, kuriuos aš nupiešiau pagal tai, kas daroma laboratorijose.
Kodėl būtent komiksai, o ne karikatūros ar kas kita?
Man ir pačiai netikėta tokia forma, nes neplanavau savo ateities su ja. Apskritai negalėčiau pasakyti, kad planavau savo ateitį, bet tikrai nebuvo taip, kad galvočiau apie komiksus. Tiesiog pradėjau juos paišyti, žmonės sakydavo, kad patinka, todėl pradėjau publikuoti, dėt į internetą. Niekada nesimokiau piešimo, todėl keista, kad taip pasisuko, jog sieju gyvenimą su daile.
O su kuo siejai anksčiau?
Galbūt su tekstais, rašymu. Dėl to ir stojau į žurnalistiką.
Tai kaip dabar jautiesi, kai ne tu imi interviu, o iš tavęs ima?
Gerai! Džiaugiuosi, kad nereikės transkribuoti (juokiasi). Šiaip nemanau, kad esu sutverta vien žurnalistiniam darbui. Apskritai turbūt retas jaučia aiškų pašaukimą labai specifiniam dalykui. Rašyti man patinka. Žurnalistikoje sunku tai, kad medžiagą turi pateikti labai greitai ir negali tinkamai į ją įsigilinti. Norėtųsi tris dienas sėdėti bibliotekoje ir rinkti informaciją, o turi greit bėgti ir „gaminti“ tekstus. Tas lėkimas ir nėra man prie širdies, bet nesakau, kad niekada to nedarysiu.
Grįžtant prie komiksų, kokios aplinkos tau reikia kūrybai?
Reikia kokios nors erdvės sau ir netikėtai daug laiko. Laiko tiek idėjos gimimui, tiek ir pačiam piešimui. Autobiografinius dažniausia piešiu pagauta impulso, o visa kita užtrunka ilgiau. Jeigu atidėlioju, o, tarkim, kitą dieną jau turiu išsiųsti komiksą, tai tenka ir iki dviejų nakties pasėdėti ir papiešti.
Labiau patinka galvoti idėją ar dirbti prie jos?
Smagiausias kūrybiniame procese tas momentas, kai idėja šauna į galvą. Nes prieš tai visos idėjos atrodo banalios ir neįdomios, svarstai, atmetinėji, ilgai mąstai ir staiga turi čiupti popieriaus lapą ir piešti.
Tai esi iš tų, kurie atsikelia vidury nakties su idėja ir puola ją užrašinėti?
Miegodama paprastai negalvoju idėjų. Keletą kartų buvo, kai pusiau miegi ir sugalvoji kažką, atrodo, genialaus. Tada užsirašai, o ryte juokiesi, kokia ten nesąmonė.
Kurie menininkai Lietuvoje tau labiausiai imponuoja?
Lietuvoje daugiausia bendrauju su žmonėmis, kurie piešia komiksus, ateina į workshop‘us ir panašiai. Prie komiksų apie Darių ir Girėną dirbom su Gerda Jord, šiaip įspūdį man daro Akvilės Misevičiūtės, Shaltmiros darbai. Karolį Strautnieką išvis pavadinčiau Lietuvos pasididžiavimu.
Kokį menininką laikai savo pavyzdžiu?
Patinka David Shrigley darbai – kai nežinau, ką piešti, trūksta įkvėpimo ar šiaip gyvenimas niūrus, atsiverčiu kurią nors jo knygų ir jos visada mane džiugina. Tiesa, šis menininkas ne visiems patinka ar atrodo juokingas. O šiaip seku daug komiksų autorių, internete kartas nuo karto atrandu kažką naujo, bet neprisirišu prie vieno menininko, nes bijau, kad tada mano stilius supanašės su jo. Daug kas sako, kad mano komiksai panašūs į kanadietės komiksų kūrėjos Kate Beaton darbus. Manau, kad tame labai daug tiesos, nes ji buvo vienas iš žmonių, dėl kurių pamilau komiksus ir įtaka, žinoma, matosi. Tačiau dabar norėčiau, kad žmonės, pamatę mano komiksą, sakytų „O, čia Miglės darbas!“
Internete:
http://ihavenoteeth.com
https://www.facebook.com/i.have.no.teeth
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt