“Sketch up” interviu serijoje kalbėsimės su žmonėmis, kurie piešia, tapo ar kitokiais būdais materializuoja vaizdą. Pirmasis “Sketch up” maratono pašnekovas – grafikos dizaineris Pijus Burakas. Pijaus kurti renginių plakatai ne tik priverčia stabtelti ir įsižiūrėti, bet, vos užmetus akį, gauni aiškią žinutę ir užsinori eiti į pristatomą renginį. Dainos Dubauskaitės, Ministry of Echology logotipų autorius ir begalės renginių bei spektaklių afišų kūrėjas pasakoja, kaip plakatai kuriami ir kodėl vieni patraukia mūsų dėmesį, o kiti – ne.
Dėstai grafinį dizainą Vilniaus dizaino kolegijoje, pieši plakatus Lietuvos Rusų dramos teatrui bei įvairiems renginiams. Tai ir yra tai, kuo nori būti?
Tai ir yra tai, kuo aš esu. Na, tai mano darbas, bet, kaip sako, reikia susikurti sau tokį darbą, kad niekada nejaustum, jog eini į darbą. Mano atveju, manau, jau panašu į tai, nors būna kartais, kai nesinori ko nors daryti.
Koks tavo kurtas plakatas renginiui yra pats mieliausias?
Jie visi man vienodai svarbūs. Stengiuosi į visus žiūrėti vienodai atsakingai ir sukurti juos kaip savo vaikus. Pieši, tobulini, augini, o tada paleidi į spaudą kaip vaiką. Viskas dar labai priklauso nuo užsakovo. Kai kurie nori paprasto tept šlept, tokį ir gauna. O kai kuriuos statai kaip namą – ilgai ir kruopščiai.
Menininko ir užsakovo santykyje, kuris prie kurio turėtų derintis?
Kartais užsakovas leidžia tau reikštis, o kartais nori, kad būtum tiesiog jo įrankis. Bet kadangi žmogus nėra įrankis, turi galvą ant pečių, todėl bendradarbiavimas turėtų būti laisvesnis – užsakovas turėtų žiūrėti į tavo darbą profesionaliai ir leisti reikštis jame. Aš juk dabar nesakysiu tau, kaip rašyti šitą straipsnį ir kokius žodžius parinkti. Kai žmogus atlieka savo darbą, turi juo pasitikėti. Suprantu, kad užsakovas nori pridėti dalį savęs prie kūrinio, bet dažniausiai tas kišimasis trukdo. Kartais ir padeda, bet taip būna rečiau.
Atsimenu, universitete draugai organizavo renginį ir norėjo sukurti plakatą su žalios mėsos gabalu, bet universitetas neleido to padaryti. Ar būna, kad tavo kurtą darbą visiškai atmestų?
Tai aišku. Rusų dramos teatre ar anksčiau, kai dirbau ir Nacionaliniame dramos teatre, tikrai buvo, kad mano plakatų atsisakydavo ir klausdavo, ką tu čia kuri. Manau, nesuprasdavo, ką noriu pasakyti ir kaip galiu patraukti žiūrovo dėmesį, kurdamas tam tikrą plakatą ir žinodamas, kaip jis gali patraukti žiūrovo akį ir paveikti mąstyseną. Kurdamas vadovaujuosi tokiais dalykais, kurie galėtų ir turėtų patraukti žmogų, atkreipti jo dėmesį ir jis susidomėtų juo. Plakatų kultūra apskritai man atrodo priblėsusi. Praėjusio amžiaus pradžioje plakatai buvo svarbūs, nes vyko karai ir kiti didesni įvykiai, todėl buvo pilna propagandinių plakatų ir ne tik. Tai buvo viena pirmųjų priemonių, patraukiančių praeivio dėmesį. Dabar tai primiršta ir plakatų kūrėjų nėra labai daug, o esamiems, manau, plakato funkcija nėra labai svarbi ir nesusimąstoma, kaip plakatas turi atrodyti ir kaip grafiniai objektai gali veikti žmogaus sąmonę.
Tai kaip turi atrodyti plakatas?
Mano nuomone, plakatas turi atitikti tiek turinį, tiek formą. Jei plakato idėja nėra stipri, tuomet jis turėtų būti vizualiai “stiprus”, kad bežiūrint tave „vežtų“. Kompozicija turėtų suskambėti kaip muzikos kūrinys. Kartais muzikos kūrinyje idėja taip pat gali būti nepastebėta, bet ritmas užkabinantis, nors ir monotoniškas ar bukas. Taip ir dėmesys bus atkreiptas, taip pat kaip ir į plakatą.
Arba tiesiog plakatas turi atitikti madą?
Mados, trendai man atrodo labai laikini, jie gali pasibaigti kitą savaitę arba jau rytoj tapti neįdomūs, nes visi tai naudoja. Mados praeina, o kurti reikėtų savo stilistika, kuri pasižymi originalia plastika. Braižas turi kalbėti pats už save, nebandant nieko atkartoti.
Tu turi savo braižą ir nesitaikai prie madų?
Braižas labai svarbus, kitaip negalėčiau kurti. Jei kurčiau pagal madą, tai nebūčiau aš. Savęs neišreikščiau, o tik pakartočiau kažką, kas jau yra.
Iš kur semiesi idėjų savo išskirtinumui?
Tą mokyklą aš praėjęs savo studijų laikais. Mane žavi senesnės kartos plakatų kūrėjai, kurie dirbo nesivadovaudami jokiomis madomis. Aišku, neabejoju, kad tuo laikotarpiu, 60–80-aisiais, įvairių įtakų taip pat buvo, bet jos nebuvo tokios stiprios ir Lietuvos kontekste plakatų apskritai nebuvo labai daug. Tačiau, manau, kad yra gerų lietuvių plakatistų, kūrusių vadovaujantis tokiais kompozicijos ir plakato kūrimo principais, kurie atsakydavo į klausimą, kas yra plakatas. Plakatas negali būti tiesiog graži vaizdų ir grafinių objektų visuma. Tai bus tik iliustracija. Nors kartais ir man tenka daryti iliustratyvius plakatus, bet nesijaučiu dėl to labai nusikaltęs, jei užsakovas nori būtent to. Jei užsakovas yra patenkintas tuo, ką mato, o aš ten dar įamžinu savo braižą, tada abi pusės ploja rankomis.
Būna, kad atsisakytum užsakymo, jei idėja visiškai nepatinka?
Nemanau, kad buvo toks atvejis. Man patinka bendrauti su įvairiais žmonėmis ir jei kuriu plakatą visiškai naujam projektui, tiesiog pasidomiu to renginio tematika ir specifika, išgryninu konceptą ir tada ateina idėja, kurią galiu pavaizduoti.
Kūrybinis procesas prasideda dar nuo domėjimosi renginio idėja. Kas vyksta toliau?
Visų pirma bendradarbiavimas su užsakovu. Kalbėjimas, trumpas konstruktyvus brainstorm‘as. Nors šiaip brainstorm‘as man nepatinka, jis veda žmogų į pražūtį, nes brainstorm‘inti galima kiek nori ir apie ką nori, bet nežinia, ar tai padeda man, kaip pildytojui, įgyvendinti užsakovo norą. Man geriausiai sekasi kurti, kai esu vienas, nusiraminęs. Jeigu trūksta minčių, pasikalbu su tam tikru asmeniu, kuris gali patarti ir tada gimsta idėjos, kaip viskas turi atrodyti. Ne per seniausiai praėjo užsakymų vajus, kuomet jų buvo daug, plakatų parengti reikėjo ypač skirtingų. Tada idėjos gimdavo, kai būdavau vienas ir su niekuo nebendraudavau. Užsidaryti komforto zonoje ne visada gerai, bet kartais tai išsprendžia klausimus. Bet kuriuo atveju, idėja turi būti blic, kad nereikėtų ilgai galvoti, nes žiūrovas irgi ilgai negalvos.
Mano technika paprasta – viską piešiu ranka. Iš esmės mano darbo priemonės yra dvi – popieriaus lapas, kurį gali bet kada sulamdyti ir išmesti, ir pieštukas, kurį gali ištrinti. Naudoju bet ką, kas duoda grafinę išraišką. Po to tai, ką nusipiešiu, tęsiu kompiuteriu.
Tavo brolis yra grupės Ministry of Echology narys. Pačiam reggae ritmas turbūt irgi mielas?
Žinoma. Mes pradėjom muzikuoti abu panašiu metu, dalyvauti reggae pasaulyje. Aš labiau domėjausi ne pačiu reggae, o dancehall muzika – ji labiau šokių, Karibų. Brolis domėjosi dub‘u, bet dabar skoniai ganėtinai supanašėjo ir randame bendrą kalbą.
Tavo plakatų kūrimas taip ir prasidėjo, piešiant juos brolio grupei?
Tai prasidėjo, kai man buvo apie 18-ka ir “Baltų Dramblių” rūsyje organizavau dub reggae muzikos renginį ir reikėjo sukurti reklamą, kuri patrauktų žmonių dėmesį. Tai buvo šiokia tokia pradžia, nors jau prieš tai į skrajutes ir afišas mieste visada atkreipdavau dėmesį – kaip galima nupiešti, kas ten nupiešta. Mąsčiau, kad būtų ir pačiam įdomu pabandyti. Pradžioje piešiau savo organizuojamiems renginiams, o plačiau su tuo susipažinau Dailės akademijoje, Grafikos katedroje, kur gavau plakatų kompozicijos pagrindus.
Ar Lietuvoje yra plakatų kūrėjų infliacija ir kas antra reklamos agentūra siūlo šias paslaugas, ar priešingai – plakatų kūrėjų šalyje per mažai?
Reklamos agentūrų kūryba ir tai, ką kuria pavieniai menininkai yra du skirtingi pasauliai. Reklamos agentūrų plakatai labiau orientuoti į plačiąją visuomenę ir kuriami tam, kad parduotų produktą. Kultūrinių, muzikinių renginių plakatai, žinoma, irgi tam skirti, kad parduotų bilietus, bet, man atrodo, tai skirta gerokai siauresniai auditorijai. Visokių kofeinų plakatai būna saldūs, visiems patinkantys, kur ant sūpynių supasi Raudonkepuraitė su vilku. Aš nežinau, ar tai galima pavadinti plakatu. Formatas plakato, bet tai – labiau iliustracija nei plakatas.
Kur riba tarp iliustracijos ir plakato?
Plakatas privalo turėti minimaliai grafinių objektų. Geriausias plakatas toks, kuriam nereikalingas tekstas. Atpažįstamas ir matomas iš tolo. O matomas iš tolo jis bus tik tuomet, kai jame naudojamas vienas simbolis, kuris yra labai aiškus, ženkliškas, turintis tam tikrą simboliką. Tada jis atliks ir atitiks plakato sąvoką. Aišku, yra žinomų ir gerų plakatų, kuriuose visko daug, bet šiuo atveju, jei žiūrėsim iš tolo į du plakatus – vieną margesnį, o kitą monumentalesnį, tai psichologiškai žmogaus akis labiau trauks tas, kuris yra minimalistiškesnis, kuriame nėra daug simbolių ar objektų.
Tave labiausiai įkvepiantys plakatų kūrėjai – minimalistai?
Yra daug meistrų, kurie puikiai suvaldo kompoziciją ir su begale objektų. Bet visumoje kompozicijos vis tiek sudarytos iš trijų pagrindinių elementų – vienas ryškus objektas, kitas nelabai ryškus, o trečias visiškai blankus. Kai viskas suderinama, tada kūrinys yra pavykęs ir atlieka plakato informatyvumo funkciją.
O kaip atrodo geras logotipas?
Tai toks logotipas, kuris nesunkiai įžiūrimas viename kvadratiniame centimetre, žiūrint, tarkim, pusės metro atstumu. Jei jis bus perkrautas smulkiais elementais, tada nieko apie save iš vis nekalbės ir nebus atpažįstamas iš kitų logotipų, bei neperduos jokios grafinės žinios. Apskritai, logotipas turi būti paprastas ir aiškus.
Kokiais dabartiniais plakatų kūrėjais žaviesi?
Gal nesižaviu, o domiuosi. Lenkų, čekų ir visų post-sovietinių šalių plakatistų darbai yra stiprūs. Patinka olandų ir šveicarų tipografikos mokyklos bei jų plakatai.
Internete:
www.pijusburakas.lt
https://www.facebook.com/pijus.burakas
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt