Belgė Sanne Greet A. Putseys, save vadinanti Selah Sue, “The Roling Stone” žurnalo kaip dėmesio vertas veidas buvo pastebėta dar 2012-aisiais. Po to, kai debiutinis jos albumas „Selah Sue“ sužibėjo daugkartine platina, o naujai gimstantys kūriniai buvo vis charizmatiškesni už prieš tai buvusius, Selah Sue susidomėjo ir visas pasaulis. Bliuzuojančiais reggae pop muzikos ritmais atlikėja pradėjo savo karjerą dar būdama penkiolikos, grodama gitara ir koncertuodama gimtojoje Belgijoje. Populiarumu nesididžiuojanti atlikėja vis tik turi kuo girtis – jai dar nėra trisdešimties, o jos koncertai būna išparduoti, ji apšildė Prince bei leido sau atsisakyti kontrakto su Universal. Kol laukiame Selah Sue pasirodant Vilniuje, kalbame su atlikėja apie tai, kas tikra, drąsu ir įkvepia.
Tavo karjeros sprendimai yra drąsūs ir užtikrinti (pavyzdžiui, atsisakei kontrakto su Universal, groji tik tai, ką pati sukuri). Iš kur ši drąsa?
Manau, jog tiesiog žinojau, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra būti laimingai. Ir to pasiekti galiu tik puoselėjant meilę bei gerus santykius su draugais ir šeima. Tiesiog elementarūs geri santykiai. O pasisekimas muzikoje – tai tik priedas. Naudingas, nes jis padeda man užsidirbti ir galiu iš to gyventi, bet jis nėra per daug svarbus. Mano gyvenimas nuo jo nepriklauso. Niekad to nesimokiau ir mano ambicija nebuvo tapti profesionalia muzikante, atlikėja.
Todėl, manau, galiu lengvai priimti tokius sprendimus, kaip kontrakto atsisakymas, vien dėl to, kad jo nenoriu ir nejaučiu, kad tai – tinkamas sprendimas. Buvau nusiteikusi elgtis tik taip, kaip tikrai norėjau, nes turėjau draugus, šeimą ir meilę šalia bei suvokiau, kad svarbiausias dalykas man – būtent jie.
Ar esi perfekcionistė?
Taip, labai. Ne tik muzikoje. Noriu būti tobula visur – tobula sesuo, tobula pamotė, tobula menininkė. Bet taip pat esu šiek tiek tingi, tai irgi aš – kartais noriu daug ilsėtis, nieko neveikti. Šiai savo asmenybės daliai taip pat leidžiu pasireikšti. Taip, kartais aš esu net pernelyg perfekcionistė, bandau viską atlikti tobulai, bet galiu būti ir itin tingi. Turiu daug pusių.
Kai tiek daug pasiekei, ar tebesi ištikima sau taip pat, kaip ir karjeros pradžioje?
Taip, aš niekada nepasikeičiau. Galit paklausti mano šeimos ir draugų – niekuo nepasikeičiau. Nebent pradėjau jausti nepasitikėjimą savimi. Manau, kai kurie žmonės, tapę žinomais, kaip tik pradeda labiau pasitikėti savimi. Man nutiko atvirkščiai – savimi nebepasitikiu, nes sunku išlaikyti tą drąsuolės įspūdį. Ypač kai pirmas įrašas sulaukė tiek sėkmės, sunku antrąjį padaryti tokiu pat sėkmingu. Bet vis dar darau tai, ko noriu. Viskas, ką darau, yra iš širdies. Jei to nejaučiu – tiesiog nedarau. Mano įrašų kompanijai tai tinka, jie leidžia man daryti ką noriu, tai labai gerai.
Tavo koncertų tvarkaraštis atrodo įtemptas – koncertuoji visoje Europoje, JAV. Kas šių kelionių metu tau padeda neišprotėti?
Man reikia gerai išsimiegoti – daug, bent devynias valandas. Bėgiojimas, sportas – fizinei ir protinei sveikatai bei laimei. Taip pat stengiuosi palaikyti kontaktą su draugais ir šeima, praleisti pakankamai laiko su jais bei su grupe, kol būname ture. Tai man padeda neišprotėti turo metu.
Ar kada nors buvai Lietuvoje? Kokio tikiesi koncerto Vilniuje?
Jei nuo širdžiai, net nenumanau, ar ten jau buvau, nes keliauju tiek daug, o mano geografinė orientacija visai bloga… Man visada būna toks pat netikėtumas, nesvarbu, toje vietoje groju pirmą kartą ar penktą (juokiasi). Todėl tai yra ir gerai – visuomet esu vienodai entuziastinga kur nors groti. Manau, kad bus tikrai šaunu. Žinau, kad grojau šioje Europos dalyje – visuomet buvo tikrai labai gerai. Žmonės ten yra dėkingesni, kad atlikėjas pas juos atvyko. JAV ir Jungtinės Karalystės žmonės jau tokie pripratę prie didelių atlikėjų, kad jų lengvai nesužavėsi. Dėl to mieliau groju Lietuvoje ir panašiose šalyse.
Kokia paskutinė daina, kurios klauseisi?
Mmm… Pati paskutinė? „Bitches Brew“, Miles Davis. Ilga daina, kokios 20 minučių. Pradedu labiau linkti į džiazą, mėgstu jį dainuoti. Mano vaikinui itin patinka džiazas, tad aš irgi į jį gilinuosi vis labiau ir labiau.
Koks skirtumas tarp grojimo Belgijoje nuo kitų šalių?
Man koncertavimas ten sukelia daugiau streso – žinau, kad šeima ir draugai yra čia, man baisu, bet tuo pačiu ir dievinu tą įtampą. Kita vertus, groti svečiose šalyse groti irgi itin šaunu, nes jaučiant mažiau spaudimo galiu labiau įsijausti į muziką ir dainuoti tai, ką noriu dainuoti. Belgijoje viskas labiau apmastyta, noriu viską atlikti tobulai. Bet kai būni toks įsitempęs, dingsta spontaniškumas ir tai tikriausiai reikalus šiek tiek pablogina.
Kaip atrodo tavo dainų rašymo procesas? Ar jis skiriasi nuo to, kai tau buvo penkiolika?
Jis labai skiriasi – penkiolikos rašiau dainas tik savo gitarai, nes dar neturėjau grupės. Dabar kartais rašau kartu su grupe, kol jamm‘inam, kartais rašau kai prodiuseris atsiunčia ritmų. Rašau daug įvairiau ir manau tai gerai, nes man visą laiką įdomu. Nes kartais, kaip sakiau, galiu būti tikrai tingi ir vangi. Dėl to skirtingų žmonių indėlis man padeda.
Koks jausmas buvo pirmą kartą būti ant scenos?
Buvo stebuklinga. Manau dainavau pritariančiu balsu, tad visas spaudimas dar nebuvo man. Mačiau, kad žmonės dėkingi ir laimingi, tad jausmas nepakartojamas, kai matai, kad žmonės skaito tavo lūpų judesius. Buvo kažkas ypatingo.
Ar dabar jautiesi drąsesnė, nei anksčiau?
Kai kuriose srityse – taip. Viduje randu daugiau ramybės, dėl to kartais esu ne tokia sociali, noriu tiesiog ilsėtis, būti namuose, vietoj vaikščiojimo po vakarėlius. Esu labiau užtikrinta tuo, kas aš esu. Nors muzikinėje sferoje jaučiuosi neužtikrintai – ar aš pakankamai įtikinama, ar pakankamai gera, kiek daug žmonių yra labiau talentingi, nei aš. Apie tai dažnai galvoju, tad mano nepasitikėjimas savimi tikriausiai niekada niekur nedings. Bet viskas gerai, tokia jau aš
Selah Sue internete:
Jau šį penktadienį, balandžio 29-ąją Selah Sue koncertuos Lofte.
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt