Rosanda Sorakaitė – jauna tapytoja iš Kauno, drobėje įamžinanti trapius šviesų, šešėlių ir įspūdžių žaidimus. Apie Rosandos ir jos vyro Povilo Ramanausko parodas, kūrybinius eksperimentus ar menines veiklas iki šiol tikriausiai geriau žinojo tik kauniečiai arba žmonės, kurie sekė Jaunojo Tapytojo Prizo naujienas. Rosanda šiame konkurse dalyvavo jau eilę metų ir 2016-aisiais su vienu savo brandžiausių darbų „Nakties Šviesa“ pagaliau buvo įvertinta Jaunojo Tapytojo Prizo premija.
Jautrus ir, rodos, paprastas motyvas priverčia suklusti ir primena jau šimtąsyk matytą akimirką, kurią nutapyti tikriausiai būtų galima tik šviesomis. Apie tai, kaip tai padarė Rosanda, kalbame su ja pačia.
Susitinkame čia, Vilniuje, nes esi ką tik po interviu LRT Klasikos „Ryto Allegro“. Sulauki daug žiniasklaidos dėmesio – kaip dabar jautiesi dėl to?
Jaučiuosi gerai, nes mano darbas sulaukia daug dėmesio. Aš tik atstovauju jį. Man dėmesys nėra natūraliai priimtinas – turiu perlipti per save ir nugalėti jaudulį. Tačiau, be abejo, su Jaunojo tapytojo prizo laimėjimu atėjusią sklaidą priimu tik teigiamai ir ji mane labai džiugina.
Nuo prizo laimėjimo praėjo šiek tiek laiko. Jau apsipratai su ta mintimi?
Jau apsipratau. Pirmąsias porą dienų buvo sunku patikėti. Aišku, laimėjimas buvo lauktas, nes dalyvaujant vis tiek galvoji ir apie laimėjimą. Bet gavus apdovanojimą, be abejo, yra netikėtumo momentas.
Ką galvoji apie patį Jaunojo tapytojo prizo įvertinimą?
Aš tai priimu kaip sėkmę – susidėliojo tokios aplinkybės. Nes meno konkursas man – įdomus reiškinys, mano suvokime menas ir konkursas yra dalykai iš priešingų pusių. Bet renkiesi pats, tai yra žaidimas, yra žaidimo taisyklės, ir tu jas priimi arba ne.
Šiame konkurse visuomet dalyvaudavau, nes žinojau, kad tai – rimtas įvertinimas, puikus prizas. Visada būna sklaida, daug dėmesio, daug žiūrovų, kokybiška paroda. Bet į laimėjimo galimybę žiūriu kaip į sėkmės dalyką.
Labiau, nei į savo įdėtą darbą?
Taip, tai uždirbta sėkmė. Žinoma, nedirbsi – nieko nebus. Bet vienais metais konkurso kontekstas vienoks, kitais – kitoks. Kūrinys nepasidaro nei stipresnis, nei silpnesnis nuo to įvertinimo ar jo nebuvimo.
Ir varžaisi su konkurentais…
Konkurse, žiūrint iš šalies, tas įsivaizduojamas varžymasis prideda intrigos, ir tai turbūt dalis viso renginio, bet kiek kiekvienas parodos dalyvis jaučia tą konkurenciją – labai individualu.
Pristatyk laimėjusį darbą. Kaip jis gimė?
Tapiau nakties šviesą, krentančią pro langą ant sienos. Pradžia tokia, kaip ir visų kitų darbų – tiesiog motyvas mane patraukė, šis net, sakyčiau, užbūrė, pradėjau jį stebėti. Pačią paveikslo idėją gvildenau jau nemažai laiko – virš metų tai tikrai. Naktimis kambaryje stebėdavau tą motyvą.
Tai – vaizdinys, egzistuojantis realybėje?
Taip, taip. Šis motyvas gali būti pastebimas visuose namuose. Tačiau taip, aš jį mačiau konkrečiame kambaryje, kur gyvenome. Persikėlusi į kitą vietą pradėjau stebėti panašias šviesas. Išsigryninau, kas man svarbiausia, kas man rūpi, pasidariau piešinių ir atėjo laikas tai nutapyti.
O kas tau ten įdomu? Kokia istorija tame?
Man tas mirgėjimas – itin paslaptingas, trapus ir gražus. Jis labai keičiasi, priklausomai nuo metų laiko, paros meto. Vakare šis šešėlis pradeda kristi ant sienos, naktį ši šviesa ryškesnė. Jei tai – lauko žibinto apšvietimas, ši šviesa krinta rausva, jei už lango šviesi mėnesiena, šviesa – mėlyna. Tai – vizualūs dalykai, bet per tokius įspūdžius ateina kitokios patirtys.
Tie motyvai sutampa su tavo vidiniu pasauliu, jauti ryšį. Būna, vis praeini pro tą daiktą, o vieną dieną jį pastebi. Nes būni pats taip nusiteikęs, kažkas sutampa. Kiti tokie motyvai taip ir pradingsta, jie pasidaro nebeįdomūs. Bet tokie, kaip šis, nepaleidžia – norisi juos vis tapyti, pertapyti.
Motyvų paieškos – tavo kūrybos proceso dalis?
Taip, ir ieškau jų, bet jie ir patys ateina. Žinoma, turi būti atviras tokiems potyriams, bet tai gaunasi gana natūraliai.
Ir kas vyksta toliau?
Pastebėjusi motyvą, jį fotografuoju, piešiu, kartais lieju akvarele. Pradedu tapyti, maždaug įsivaizduodama, kaip galutinis rezultatas turėtų atrodyti, tačiau tuo pačiu žinau, kad tapant labai daug kas pasikeis. Gryninimo procesas būna gana ilgas ir vedinas nuojauta.
Kiek tai gali užtrukti?
Būna įvairiai, kartais – du užtepimai ir matai, kad nieko daugiau nebereikia daryti. O kartais „zulini“ ilgai ir vis tiek nieko nepadarai. Bet paprastai dirbu lėtai ir ilgai – lieju sluoksnius ir laukiu, kol jie išdžius.
Su vienu motyvu buvo taip, kad ilgai jį stebėjau studijoje, tai buvo veidrodis, kurį norėjau nutapyti. Pradėjau vieną darbą, ir man jis nepasisekė, tuomet pradėjau dar vieną, atidėjau abu kokiems metams. Tai buvo sudėtingas motyvas, bet vis nepaleido, trūko kažko labai nedaug, bet jam reikėjo to laiko. O tada tiesiog išaušo diena, kuomet žinojau, ką galiu padaryti.
Kokios muzikos klausaisi tapydama?
Nebūtinai visad klausau muzikos, kartais tai gali būti paprasčiausi gatvės garsai iš už lango. Bet mėgstu Björk – jos albumai visi skirtingi ir man visada įdomūs, atliepia. Pastaruoju metu tapydama dažnai klausiau Dale Cooper Quartet & The Dictaphones ir poros David Lynch albumų.
Kaip panaudosi savo laimėtą premiją?
Ji bus panaudota rezidencijai Budapešte. Gausiu rezidencijoje apgyvendinimą ir studiją, bet kelionė, priemonės menui, pragyvenimas reikalaus išlaidų. Šis prizas protingai sukomplektuotas, kad galėtum laimėjimą ir išnaudoti.
Jau žinai, ką nuveiksi ten?
Kol kas konkrečiai darbų neplanavau, bet, tikiu, minčių iki kelionės susikaups. Žiemą nedirbu – tik planuoju, peržiūrinėju nuotraukas, piešinius, senus darbus. Galvoju, ką toliau darysiu. O nauji motyvai atsiras natūraliai – atšilus orui galėsiu normaliai dirbti studijoje ir pildyti savo sumanymus.
Jau turėjau rezidencijos patirtį – važiuojant ten tikrai žinojau, nuo ko pradėsiu, ką darysiu ir buvau sumaniusi kelis paveikslus. Šįkart, manau, bus panašiai.
Ar kūryba tave lydėjo visą gyvenimą?
Piešti mėgau visada. Pieštukais, akvarele. Buvau iš tų vaikų, kurie dirba užkulisiuose. Turėjau tokį uždarumą ir visada mėgau būti viena savo svajonių pasaulyje.
Vyresnėse klasėse pradėjau mąstyti apie tai, kas man svarbu. Tuomet nusprendžiau, kad norėčiau profesionaliau pasimokyti piešimo ar tapybos – tikrai nežinojau konkrečios srities. Pradėjau lankyti privačias pamokas, daugiausia liedavau akvarele natiurmortus. Pamokose pirmą kartą susidūriau su tapyba. Nors tuo metu tiesiog kartojau mokytojo parodytą techniką, bet dar dabar labai gyvai atsimenu tą jausmą, kai pirmąkart tapiau aliejiniais dažais. Pats dažų maišymas, tepimas teptuku davė nenusakomą jausmą, suteikė galimybę taip susikaupti, kaip niekad anksčiau. Mane tas nustebino, apstulbino tokia, kaip čia pasakius, susikaupimo kūrybinė jėga. Namo tąkart „parskridau“ ir nuo tada gyvenimas pakrypo į šitą pusę.
Ar kiekvienas gali būti kūrėjas?
Tikrai gali kiekvienas. Tik dažniausiai, jeigu darai tai rimtai – tai nėra malonu ir lengva. Bet jei tau tai svarbu ir reikalinga – tie sunkumai, be abejo, atveria ir daug džiaugsmo.
Nėra „kūrybininko geno“?
Genijumi gali gimti. Visiems kitiems tai – tik užsispyrimas, noras ir darbas. Nemanau, kad gali neatitikti kažkokio kriterijaus ir netikti būti kūrėju. Visų priėjimas labai skirtingas.
Ką patartum pradedančiajam tapytojui, kuris dar tik galvoja, ar tuo užsiimti?
Pirmiausia – pasitikėti savimi. Toliau – domėtis, klausytis, semtis patirties, kur tik gali. Bet viską vis tiek turėsi perleisti per save, įsiklausyti – kas tavo, kas ne. Ir vienintelis būdas tai sužinoti – nebijoti bandyti. Atradus tai, supranti ir tas veda į priekį.
Kur dabar galėsime išvysti tavo darbų? Koks laimėjusiojo darbo likimas?
Laimėjęs paveikslas lieka Jaunojo Tapytojo Prizo organizatoriams. Bet mano darbus visuomet galima peržiūrėti rosandasorakaite.com, o gyvai – numatytos dvi mano personalinės parodos: vasarį Šiauliuose ir lapkritį Vilniuje.
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt
