Betonas, šaltumas, architektūra, sovietmetis – įvaizdžiai, kuriuos dizainerė Gerda Liudvinavičiūtė sugebėjo sudėti į savo kuriamus papuošalus. Jos prekės ženklo „Celsius 273“ sėkmė – nuolat gaunami tarptautiniai įvertinimai, pastebėjimai įvairių šalių mados savaitėse. Tačiau kaip mums, lietuviams, prisijaukinti sovietinę estetiką?
Kai kur prisistatai kaip menininkė, ne tik juvelyrė. Kuo dabar užsiimi?
Pagrindinis mano užsiėmimas yra juvelyrika, papuošalų kūrimas, bet, be Celsius 273,turiu keletą veiklų. Studijuoju dizaino magistrą Vilniaus dailės akademijoje, daug mano laiko užima studijos. Kita veikla – dirbu reklamos srityje, kuriu įvairias idėjas, rašau tekstus, dėlioju scenarijus. Visi mano užsiėmimai, man atrodo, panašūs, nes iš esmės tai – idėjų generavimas.
Dažnai miniu save kaip dizainerę, kartais ir kaip menininkę. Dizainerį žmonės suvokia kaip žmogų, kuris kuria daiktą, turintį labai funkcinę paskirtį. Aišku, mano papuošalai turi funkcinę paskirtį, bet dažnai stengiuosi iš to išeiti ir sukurti tokius papuošalus, kurie būtų labiau konceptualūs ir mažiau nešiojami. Kartais idėja ir žinutė man svarbiau nei daikto funkcija.
Savo kelyje esi padariusi didelį šuolį – nuo sveikatos mokslų iki kūrybinės veiklos. Kaip savyje radai drąsos tokiam pokyčiui?
Esu baigusi Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, turiu du bakalaurus. Be visuomenės sveikatos bakalauro, turiu ir psichologijos išsilavinimą. Esu linkusi manyti, kad įvairių sričių išmanymas ir tarpdiscipliniškumas daugiau duoda, nei trukdo. Kuo toliau, tuo labiau pradedu vertinti įvairią savo patirtį.
O pats išėjimas iš to įvyko labai natūraliai. Visada buvau labiau linkusi į menus, kūrybą, tad keistesnis poslinkis buvo tas, kad aš iš viso nuėjau į tiksliuosius mokslus. Bet man jie davė daug kritinio požiūrio, kitokio pasaulio matymo, kurio galbūt negebėjau įžvelgti anksčiau. Pamačiau, kad priėjimas prie meno gali būti labai įvairus. Ir galiausiai, kad pamatytum holistinį vaizdą, neužtenka vienos srities išmanymo. Ir jo niekada nebus gana, nes kaskart pravėręs duris į naujus plotus supranti, kad erdvės didėja, ir galiausiai tu nieko nežinai ar net nebesi tikras dėl to, ką žinojai.
Tad ir mano priėjimas prie kūrybos būna labai įvairus. Jis gali prasidėti nuo teorinių įžvalgų arba paprasčiausio „galvojimo“ rankomis – kai tiesiog pasileidi į tą nesąmoningą kūrybinę būseną. Tarkime, sovietmečio kolekcijai ruošiausi ilgai. Ta tema mūsų visuomenėje vis dar yra savotiškas pūlinys, tad prieš darant norėjosi apsvarstyti įvairius požiūrius, ne tik juos perskaityti ar išgirsti, bet ir pabandyti suprasti. Tad šiuo atveju atlikau savotišką antropologinį tyrimą, kol radau daiktinę išeigą. Ir tas tyrimas apima daug sričių – sociologiją, filosofiją, istoriją. Tad man atrodo, kad mūsų nubrėžti rėžiai tarp skirtingų disciplinų praktiškai neveikia. Ko nors imdamasis supranti, kad nėra linijų tarp skirtingų sričių. Todėl aš pati nepriimu savo vadinamo profesinio šuolio nuo vienos srities prie kitos kaip šuolio. Tiesiog šiuolaikinėje visuomenėje mums paprasčiau suskaldyti sritis į atskiras, bet jos tokios nėra.
Kaip susidomėjai urbanistika, žmogaus ryšiu su miestu?
Galime žiūrėti plačiau ir įvardyti sąvoką „architektūra“, kas iš esmės yra miestas. Mes esame įpratę architektūrą matyti ir vartoti urbanistikos bei miestų planavimo kontekste, bet lygiai taip pat ji vartojama ir psichologijoje, reklamos srityje. Jei kalbame apie atmintį, net tam tikri atminties lavinimo metodai taip pat siejasi su architektūra. Tai iš esmės reiškia struktūrą. Žmogus yra labai arti to, mes iš esmės esame struktūros. Struktūra, kurianti struktūrą. Gal iš šalies atrodo, kad mano kolekcijos labai architektūrinės, apie urbanistiką. Bet man, kaip tyrėjai ir menininkei, svarbiau yra tyrimas, santykio ieškojimas tarp vienos ir kitos struktūros, šiuo atveju – žmogaus ir pastato. Mes, lietuviai, kratomės sovietinio brutalizmo estetikos, bet užsienyje ji dabar – madinga.
Kaip mums prisijaukinti tuos įvaizdžius?
Manau, nieko negalima padaryti dirbtinai. Aš pati savo kolekcijomis bandau įžiebti diskusiją, prisidėti prie jau vykstančių diskusijų, o kartais parodyti tą kampą, apie kurį kalbama mažiau. Noriu, kad kalbėtume, ar tai gražu, negražu, patinka ar nepatinka. Puikiai suvokiu, kad yra dalykų, kurie yra neišvengiami. Esame posovietinė valstybė, tik prieš trisdešimt vienus metus tapome nepriklausomi. Būtų naivu manyti, kad tą dieną, kai griuvo geležinė uždanga, viskas baigėsi, ir atvertėme naują puslapį. Taip nevyksta. Man atrodo, kad kultūrinė griūtis tęsiasi labai ilgai, ypač po sunkių kolektyvinių išgyvenimų, ir tam reikia laiko.
Kažkada Carinės Rusijos paveldas mums taip pat nebuvo gražus. Tarkime, Kauno Soboras – Carinės Rusijos architektūros pavyzdys. Kadaise jį žmonės norėjo nugriauti, nes manė, kad jis – didelę politinę įkrovą turintis simbolis. Bet šiandien nebekeliame tokio klausimo ir priimame jį kaip savo paveldą.
Net mokslininkai aiškina, jog reikia mažiausiai trijų kartų (kas yra apie šimtas metų), kad galėtume perkelti tam tikrus įvykius iš dabarties į istorinę plotmę. Tik tuomet galima reflektuoti ir įvertinti tų artefaktų vertę. Istorinėje plotmėje nebesistengiame kokio nors laikotarpio ištrinti kaip balasto iš istorijos. Mes tiesiog priimame tai kaip dalį raidos proceso.
Kaip reikėtų nešioti tavo papuošalus? Ar su jais žmogus nešios ir tas idėjas?
Labai daug apie tai negalvoju, nes tai – labai individualu. Jei kelių žmonių paklaustume, kas jiems yra papuošalas ar bet koks mados aksesuaras, atsakymai būtų labai skirtingi. Vienam tai – mados detalė. Aksesuaras, kuris madingas tą sezoną. Kitam – galimybė išreikšti save ir parodyti tai, kas jam rūpi. Pavyzdžiui, vis dar aktuali marškinėlių su užrašais mada. Nešiojame užrašus apie tai, kas mums svarbu. Vieni tai renkasi, kiti to vengia. Taip ir dėl papuošalų. Stengiuosi po papuošalais palikti žinutes, bet nepadaryti jų tokių akivaizdžių, kad žmogus jaustųsi nepatogiai. Noriu, kad žmogus galėtų pats pasirinkti, kiek jam ta žinutė yra svarbi ir kiek jis nori apie tai kalbėti. Žmogus, nešiojantis mano kurtą papuošalą, gali kitiems pasakoti, kokia žinutė čia slypi. Bet nebūtinai.
Kaip ir sovietmečio įvaizdžiai, taip ir pats betonas gali reikalauti prisijaukinimo. Kaip tu manai, kaip tokia šalta ir pilka medžiaga gali papildyti stilių?
Kalbant apie mados dizainą, medžiagų įvairovė vis platėja. Nuo termodažais dažytų iki mūsų nuotaiką atspindinčių drabužių. Medžiagų atsiranda vis daugiau, ir man labai džiugu dėl to. Kiekvienas turi rasti savo. Reikia ir klasikinės juvelyrikos – aš tikrai nesu prieš ją, bet man, kaip kūrėjai, įdomiau ieškoti ten, kur keliai dar neišminti.
Kažkam betonas bus labai neįprasta. Tai – medžiaga, kuri nėra plačiai eksploatuojama juvelyrikoje. Nemanau, kad medžiagiškumas yra dizaino objekto esmė. Pats dizainas ir nešama žinutė – kur kas svarbesni už medžiagą. Jei kalbu apie juvelyriką, įkvėptą architektūros, visai natūralu pasirinkti betono medžiagą. Bet tai nereiškia, kad betonas yra kuo nors pranašesnis už kitas medžiagas.
Kaunui ir jam būdingam tarpukario modernizmo architektūros stiliui esi paskyrusi visą papuošalų kolekciją. Koks tavo santykis su Kaunu? Kokios tavo mėgstamos vietos jame?
Esu kaunietė. Taip jau susiklostė, kad čia užaugau ir likau. Nors daug tenka važinėti į Vilnių dėl studijų, vis tiek gyvenu Kaune. Esu užkietėjusi kaunietė, bet tai net nėra kažkoks mano apgalvotas sprendimas – tiesiog taip sudėliojo gyvenimas, ir kol kas mane tai tenkina.
Mano santykis su Kaunu kinta, kaip ir apskritai žmogus yra nuolatinis kintantis procesas. Jo santykis su aplinka taip pat kinta. Kartais jis – draugiškesnis, kartais – priešiškesnis. Iš esmės, manau, kiekviename mieste galima atrasti ką nors labai įdomaus ir gražaus. Savo Kauną, kokį aš jį matau, labai vertinu ir, man atrodo, labai svarbu bandyti pažvelgti į tas pačias vietas vis nauju žvilgsniu. Kaskart linkiu sau smalsumo. Kartais atsitinka taip, kad aplinka žmogui tampa neįdomi, bet išties ne aplinka juk kalta, o mes tampame apatiški. Įsisukame į savo rutiną ir nebepastebime detalių. Bet keliaudami po kitus Lietuvos ar užsienio miestus esame pastabesni aplinkai.
Su Kauno kolekcija turėjau ir asmeninį norą pažvelgti į Kauną – ką dar galiu jame atrasti naujo ir įdomaus. Manau, kad man tikrai pavyko atskleisti keletą naujų spalvų. Tai man labai svarbu kaip asmenybei. Pavyzdžiui, dabar jau suprantu, kiek daug prasmės Kaune turi kiemai. Kalbant apie tarpukario architektūrą, dažnai pastatai buvo projektuojami taip, kad ne fasadinė pusė, kuri yra atsisukusi į gatvę, būtų išraiškingiausia ir įdomiausia akiai, o kiemo pusė. Kol nepradėjau domėtis Kauno tarpukario architektūra, net ir užaugusi Kaune aš nežinojau, kad reikia vaikščioti po kiemus. Tai – būdas atrasti.
Apskritai tikiu, kad bet koks sustabarėjęs požiūris į save, į kitus ar į miestą nėra gerai. Normalu atrasti vis naują santykį, paneigti savo ankstesnį požiūrį. Aš pati nuolat stengiuosi reflektuoti su savo praeitimi ir pagalvoti, ką vienu ar kitu klausimu galvojau prieš metus ar dvejus. Labai džiaugiuosi atsakydama sau, kad mano nuomonė pasikeitė. Kuo toliau, tuo labiau vertinu nežinojimą. Net į paprasčiausius klausimus su kiekvienais metais darosi atsakyti vis sunkiau. Ir turbūt tai yra gerai, nes nėra vienos tiesos, vieno žinojimo. Viskas yra procesas.
Ne taip seniai gavai įvairių apdovanojimų – „Gero dizaino“ pirmąją vietą, taip pat ir tarptautinių įvertinimų. Kaip žiūri į juos dabar, praėjus keletui mėnesių ir nuslūgus pirminei euforijai?
Nežinau, ar iš viso turiu kokį nors santykį su apdovanojimais ar įvertinimais. Pagrindinis kuriančio žmogaus procesas – kūryba. Kurdamas nežinai, kaip kiti reaguos, ar kažkam kūriniai patiks, ar niekam bus nesvarbūs. Tai buvo ypač aktualu kuriant sovietinių daugiabučių tema paremtą kolekciją. Kauno tarpukarį jau kaip ir vertiname, o kiek kitaip su tuo, kas yra susiję su sovietiniais daugiabučiais. Net artimoje aplinkoje ir savo socialiniame burbule teko išgirsti „o kam to reikia“, „tai yra negražu, neįdomu“. Daug priešiškų nuomonių. Tad normalu, kad kartais susvyruoji. Bet ir gerai, tada pradedi klausti savęs, kodėl tai darau, kodėl man tai svarbu, ar tai tikrai svarbu.
Socialiniuose tinkluose užsimeni apie kūrybines kančias, kai dienų dienas sėdi prie balto lapo ir niekas neįvyksta. Ką patartum žmogui, kuris paskendęs panašiuose išgyvenimuose?
Šiuo metu kaip tik sėdžiu prie balto lapo ir pati labai kankinuosi, dėl to sunku ką ir patarti ( juokiasi ). Bandau tai priimti. Nesakau, kad taip turi būti kiekvienam. Bet jei jau esi iš tų žmonių, kuris įkrinta į kūrybines duobes, reikėtų tai priimti kaip proceso dalį, kitaip nebus.
Apskritai kūryba, kai bandai kažką atrasti, ištirti, padaryti, nėra paprasta. Net nebūtinai mene – kiekvienoje srityje yra savų iššūkių. Juos reikia priimti ir suprasti. Jei galėčiau atsisakyti kūrybinių kančių, atsisakyčiau jų. Bet negaliu. Man atrodo, kad nustojusi kankintis dėl kūrybos nustosiu ir kvėpuoti. Kita vertus, man tos kančios yra visai malonios. Kiekvienas turi savo priėjimą ir santykį su kūryba. Kad ir koks jis būtų, jis yra teisingas.
Jei mokėčiau kurti ir būti laiminga – būtų nuostabu, bet aš taip nesugebu, o ir nustoti negaliu, nes tada ta kančia būtų kur kas didesnė. Neseniai teko skaityti Davido Lyncho knygą, kurioje jis kalba apie kūrybiškumą, kad kūryba gali rastis tik iš šviesos. Tai čia vėlgi, ką vadinsime šviesa? Tikiu, kad yra žmonių, kuriems kuriasi šviesoje. Gal tam reikia didelio talento? Aš nežinau. Manojoje rutinoje būna ilga ir juoda laiko tėkmė. Toje tėkmėje aš ieškau, kritikuoju save, bet būna akimirkų, kai, rodos, pragiedrėja ir labai aiškiai visu kūnu galiu pamatyti sprendimą. Dėl tų retų akimirkų turbūt ir nesiliauju.
Straipsnis originaliai publikuotas žurnale L’Officiel Lithuania