„Man atrodo, kad jūs, lietuviai, geriat taip pat, kaip ir danai“, – savo pirmuosius įspūdžius Lietuvoje apibūdina When Saints Go Machine vokalistas Nikolaj Manuel Vonsild. Electro pop kvartetas iš Kopenhagos Vilniuje koncertavo pavasarį, kai kolegos iš manomuzika.lt šventė savo gimtadienį. Savo pasirodyme sudėję geriausius 2011-ųjų „Konkylie“ bei jau pamėgtus pernai išleisto „Infinity Pool“ gabalus, danai suvėlė plaukus daugumai to net nesitikėjusių klausytojų. Gaudom Nikolajų skaipu tarp pasirodymų Danijos bei Šveicarijos festivaliuose ir kalbinam prieš grįžtant į “Loftą” rugsėjo penktąją.
Praėjo vos keli mėnesiai nuo paskutinio When Saints Go Machine koncerto “Lofte”…
Taip, greit grįžtam, nors Vilniuje buvom kol kas tik vieną kartą. Koncertavom “Lofte” kovą, bet publika paliko didelį įspūdį. Žmonės labai šilti, o ir renginio vieta šauni. Nenoriu skambėti banaliai, bet grupė tikrai jautė pozityvų ryšį su publika. Laukiam, kada grįšim.
Kur buvot, ką veikėt Lietuvoje prieš ir po savo pasirodymo?
Prieš pasirodymą nieko daug nespėjom nuveikti, bet po koncerto pasilikom “Lofte” išgerti po porą bokalų. Nežinau, kaip iš tikrųjų yra, bet man atrodo, kad jūs lietuviai geriat taip pat, kaip ir danai. Tiesa, po to dar aplankėm mažą disko barą. Buvo šaunus vakaras.
Šią vasarą grojot daugelyje festivalių visoje Europoje. Kas jums patinka, ar kaip tik nervina, grojant festuose?
Jei tai geras festivalis, visuomet smagu. Smagiausia, kai daug žmonių bei galim sau leisti pabūti ir pačiame festivalyje, paklausyti kitų grupių pasirodymų. Bet dažnai koncertas festivalyje būna įtemptas: atvyksti iškart prieš savo pasirodymą, po jo važiuoji atgal į viešbutį. Taip nepajauti vietos dvasios, būna truputį gaila. Bet joks organizatorius, pasikvietęs mus, nenori mokėti už tris naktis viešbutyje, kad galėtumėm pakoncertavę dar ir pašėlti bei dažnai laukia kiti koncertai, tad tiesiog turim išvykti.
O jei kalbant apie tai, kas nervina koncertuojant… Nemanau, kad labai jau nervinančiam festivalyje šiais metais teko sugroti. Nenoriu galvoti apie blogus dalykus, stengiuosi prisiminti tik geras koncertų akimirkas. Praėjusią savaitę kažkas metė ledo kubelį man tiesiai į veidą. Tai buvo truputį nervinantis momentas – gauti į veidą iš ledo. Bet tikrai nemanau, kad tas žmogus linkėjo man blogo. Manau, kad jam buvo taip gera nuo muzikos, kad jis tiesiog išsitaškė ir pradėjo taškyti visus daiktus į šalis.
Keliaudami iš festivalio į festivalį suartėjot su grupės nariais. Gal atrandat vienas apie kitą naujų dalykų?
Nepasakyčiau, kad grupė labai daug bendrauja – esu vienintelis, laikantis mus drauge. Jie net nesišneka – oro uoste vienas eina į knygų parduotuvę, kitas ieškoti kokių akinių nuo saulės… Aš esu tas, kuris yra visų jų draugas ir jungiamoji grandis.
Neskamba kaip šeimyninė dvasia.
Asociali mūsų šeima. Na, nėra visiškai taip, bet dirbam jau septynerius metus kartu, žinom vienas kitą labai gerai.
Atsibodot vieni kitiems?
Ne, jokiu būdu. Nemanau, kad kada nors atsibosim.
Papasakok trumpai, kaip susibūrė When Saints Go Machine.
Susitikom ir pradėjom groti kartu – čia būtų trumpai. Jei rimtai – susipažinom per draugus, visi užaugome tame pačiame mieste. Natūraliai išėjo, kad pradėjom rašyti dainas, groti. Buvo smagu, todėl subūrėm grupę, kuri gyva jau septynerius metus.
Kaip dažniausiai jūsų dainos gimsta?
Tai gali būti bet kas – atsitiktinis garsas ar sugrota akordų progresija, kuri užkabino. Kartais dainos gimsta pirmiausia iš žodžių, kuriuos parašau ar melodijos, kurią pradėjo brazdinti grupė. Kiekviena daina turi skirtingą gimimo istoriją, nes mūsų keturi ir kiekvienas įnešam savo indėlį. Specialios dainų kūrimo formulės neturim.
Smagiausias tas momentas, kai ateina idėja ar kai nugludinat kūrinį iki galutinio rezultato?
Tarp tavo paminėtų stadijų yra daugybė kitų pakopų, bet labiausiai mėgstu, kai aplanko ta idėja, kuri, tavo manymu, būna nauja ir ypatinga – ji labai įkvepia. O ir užbaigti kūrinį jausmas labai geras. Kai žinai, kad jis jau skamba taip, kaip ir turi skambėti ir taip, kaip tu norėjai. Labai džiugu tai įgyvendinti ir tam tikra prasme išlaisvinti save tokiu būdu.
When Saints Go Machine – ką tai iš vis reiškia?
Tai tik pavadinimas, kuris pamažu įgauna reikšmes ir tampa kažkuo. Dabar jau visa grupės istorija guli po šiuo vardu. Skaitant tarp eilučių – tai organika ir elektronika. Bet galiausiai, tai tik pavadinimas, kuris nėra toks svarbus – svarbi muzika. Paklauskit Smashing Pumpkins šio klausimo (juokiasi).
Feisbuke nevengiat išsakyti ir politinių pažiūrių, palaikyti vieną ar kitą kariaujančią pusę. Nebijot taip prarasti dalies klausytojų?
Kartais tiesiog jauti, kad turi pasidalinti savo pažiūromis. Kai vyksta kas nors baisaus ir nebegali tylėti, o jauti, kad tavo muzika nesujungs konfliktuojančių pusių, tada tiesiog pasidalini tuo ir kitais būdais. Mūsų feisbuke nėra daug politikos, bet tarp muzikinių dalykų kartais atsiranda ir kas nors asmeniško. Ir net nėra taip, kad jei kalbam apie vieną dalyką, o nutylim apie kitą – tai jis yra mažiau svarbus. Daug blogybių nutinka, visos jos svarbios.
O kaip neigiamos reakcijos, kurių galit sulaukti?
Mes gerbiam visus – nesvarbu, iš kur tu ar kokios tavo pažiūros, kol tu neskriaudi kitų žmonių. O žmonės, kurie rašo neigiamus dalykus, dažnai daro tai paskubomis, negalvodami. Tiek apie politines pažiūras, tiek ir apie, tarkim, video klipą galėtumėm susilaukti neigiamų komentarų. Ir tokie žmonės būna įsitikinę, kad viską žino, po to, kai paskaito kelis postus internete. Galiausiai, jie tavęs nepažįsta, todėl nepriimi tų žodžių asmeniškai.
Nicolas Jaar, “Lofto” festivalio headliner‘is, remiksavo jūsų dainą „Fail Forever“. Kiek teko bendrauti su Nicolas?
Susitikę nebuvom, todėl kaip apie kolegą ar žmogų daug apie jį nepapasakosiu… Bet kaip muzikantas jis yra šaunus ir talentingas. Gaila, kad į “Loftas fest” atvyksim viena diena vėliau nei pasirodys Darkside projektas. Niekaip nerandu progos pasiklausyti jų gyvai.
Kurie muzikantai, su kuriais teko kartu dirbti, labiausiai įkvėpė?
Jų tiek daug… Per sunkus klausimas (juokiasi). Nuo pat jaunų dienų kuriam muziką ir esam įkvėpti milijono skirtingų garsų, atlikėjų bei asmeninių išgyvenimų. Išskirti kelis savo įkvėpėjus būtų labai sunku. Na, paskutinė grupė, su kuria kartu dirbom, buvo Killer Mike – šaunus vaikinas ir tikrai įkvepiantis darbas su juo.
Kur dabar esat kaip grupė ir kur būsit rytoj?
Šiuo metu, išleidus jau tris albumus, grupės nariai dirba ir su kitais projektais. Po to, kai pailsėsim, vėl kibsim į darbus ir išleisim naują When Saints Go Machine albumą – tiesiog jaučiam, kad taip turi būti. Gera žinoti, kad gali po didelių darbų šiek tiek atsitraukti nuo jų, pakeisti tai, ką veiki, o po to grįžti. Visada nekantrauju vėl susitikti ir kurti.
Internete:
When Saints Go Machine Facebooke
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt