Mados fotografijos esmė – sukurti ir parduoti mums įvaizdį, kuris ne tik žavėtų, bet ir viliotų virsti tuo, kuo iš tiesų nesame. Parduoti iliuziją. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau mados pasaulyje girdime apie „netobulo“ kūno modelius, vis daugiau prekės ženklų reklaminėms kampanijoms renkasi realistinės moters atvaizdą. Ar tikras ir fotošopu nepagražintas kūnas gali tapti realia mados kuriamo įvaizdžio ateitimi?
Kalbame su mados fotografijos pasaulio atstovais – Kinijos mados fotografe Aukse Grei, reklamos fotografu Tomu Kaunecku ir įžymybių fotografu Luku Griciumi.
Lukas Gricius (Shot by Lukas)
Kada jauti, kad atskleidei „tikrą“ žmogų prieš objektyvą?
Man smagiau atskleisti ne tikrą žmogų, o dar nematytą, neišbandytą jo ar jos versiją. Ir kai žmogus pamato nuotrauką ir sako: „Whooow! Dar toks ar tokia niekada nebuvau!“ Man asmeniškai tai ir yra nerealiausias jausmas fotografijoje. O kaip tai pavyksta padaryti, tegul lieka paslaptyje (šypteli).
Prieš tavo objektyvą atsiduria Lietuvos įžymybės, kurios nėra profesionalūs modeliai. Ar juos nufotografuoti gali tapti tikru iššūkiu?
Jeigu prieš objektyvą atsiduria Lietuvos įžymybės, darbas būna labai sklandus ir lengvas. Dažniausiai būnu patenkintas rezultatu. Paprastai tai – asmenybės, ne kartą stovėjusios prieš objektyvą. Jie gali laisviau improvizuoti, keisti pozas, jau žino, kaip atsistojus, atsisėdus, pasisukus jiems geriau fotografuotis. Jaučia, kokią žinutę nori ištransliuoti nuotrauka.
Sunkiau būna, kai į fotosesijas ateina „žvaigždės“, kurios dar tik pačios mano, kad yra žvaigždės… Tada turi milžiniškus įnorius ir pageidavimus, nepasitiki komanda: fotografais, grimuotojais, stilistais. Dirbdamas su jais nejaučiu didelio malonumo.
Kokią tavo darbo laiko dalį sudaro retušavimas?
Aš dirbu su keturiais penkiais retušuotojais. Pats nuotraukų neberetušuoju, nes tiesiog nebeturiu tam laiko. O ir darbas prie kompiuterio man ne toks įdomus.
Ko reikia geram nuotraukos retušui?
Man gražiausia, kai retušo yra minimaliai, būna patobulinami odos nelygumai ir padaromos gražios, mano estetiniu supratimu, spalvos, paryškinančios aplinką ar modelius, o gal ir visą bendrą vaizdą.
Ar tiesa, kad dabar mados pramonėje reikia vis mažiau iki tobulumo retušuotų kadrų
Pasaulyje – taip, Lietuvoje ši tendencija, gaila, dar negalioja.
Prisitaikau prie kliento poreikių. Asmeniškai man artimesnė fotografija su minimaliu retušu, nekeičiant visų bruožų, akių, nagų ar plaukų spalvos. Taip išsaugomas nuotraukos tikrumas. Man net labiausiai patinka nespalvota fotografija, kur dėmesio netrikdo spalvos, tada geriausiai matyti žmogus, jo emocija.
Kaip manai, ar netobulas kūnas ir veidas gali būti reali mados įvaizdžių ateitis?
Kaip mados klyksmas – gali, kaip nusistovėjusi tendencija – abejoju.
Kas tau yra gražus žmogus ir grožis apskritai?
Man gražus – įsimylėjęs žmogus. Kai jo akys dega ir pasako daugiau nei tūkstančiai žodžių ar stilistų, grimuotojų pastangos. Man gražūs linksmi žmonės. Labai gražūs protingi, išmintingi žmonės. O labiausiai mane žavi vidinė ir išorinė fotografuojamo žmogaus harmonija.
Grožio samprata – labai individualus dalykas. Kas man gražu, nebūtinai bus gražu kitam. Ir nieko čia keisto, kiek žmonių – tiek nuomonių.
Kaip susidomėjai fotografija ir kaip pradėjai tuo užsiimti profesionaliai?
Fotografuoti norėjau nuo kokių šešiolikos metų. O pradėjau gal dvidešimties – tiksliai nepasakysiu. Dalyvavau vienoje fotosesijoje ir po jos supratau, kad man fotografijos magija yra labai artima!
Prieš septynerius metus, grįžęs iš Londono, įsidarbinau „OKTO“ fotostudijoje ir pradėjau asistuoti fotografei. Per metus asistavimo buvo daug juodo darbo, o po to prasidėjo mano kaip fotografo karjeros pradžia.
Ar būnant fotografu reikia daug drąsos?
Ar reikia, nežinau. Bet jeigu klausiate, ar esu drąsus žmogus, – be menkiausių abejonių (juokiasi).
Auksė Grei
Kas tau yra išorinis grožis? Kiek jis turi bendro su jaunyste, tobulumu?
Mano nuomone, grožis yra individualumas. Tobula – gražu, bet ne visada įdomu. Aš visuomet ieškau išsiskiriančių veidų. Galbūt bruožais, kurie bendros visuomenės sąvokoje būtų regimi kaip trūkumai – priešais mano objektyvą jie tampa privalumais.
Manau, grožis neturi visiškai nieko bendro su jaunyste. Anaiptol, su amžiumi kiekvienas žmogus tampa įdomesnis, akyse matyti istorija, išgyvenimai, patirtys, atsiranda vidinis pasitikėjimas savimi, kuris itin atsispindi nuotraukose, ir tai yra tikrasis tiek vidinis, tiek išorinis grožis.
Ar žmogus gali būti „tikras“, pozuodamas prieš objektyvą? Kada ir kaip pavyksta pagauti tą tikrumą?
Taip. Galutinis rezultatas priklauso nuo visko, kas vyko iki sekundės, kai buvo padarytas kadras. Ryšys su fotografu ir pasitikėjimas fotosesijos metu yra vienas svarbiausių įsimintinos nuotraukos komponentų. Prieš kiekvieną fotosesiją pati asmeniškai bendrauju su žmogumi, kuris stovės priešais mano objektyvą.
Nuotrauka yra istorija, ir fotografo darbas – ją papasakoti per savo prizmę, viename kadre.
Ar mados fotografijos virtuvė pasikeitė per ketverius tavo darbo metus?
Tikrai pasikeitė, ypač Kinijoje. Anksčiau klientai siekdavo tarptautinio stiliaus, fotografuodavo užsienio šalyse. Dabar vis daugiau kinų dizainerių, prekės ženklų, kurie, atvirkščiai – nori fotografuoti vietose, turinčiose istoriją ir atspindinčiose Kinijos autentiškumą. Man labai džiugu matyti, kad pagaliau kinai priima istorijos ir kultūros savitumą ir moderniai integruoja tai į šiuolaikinį meną.
Ar didelę tavo darbo dalį sudaro retušavimas? Ką bandai atskleisti retušu?
Dažniausiai gerai nuotraukai daug retušavimo nereikia, svarbiausia – šviesa ir kompozicija. Tai – du svarbiausi dalykai, kurių retušas neišgelbės. Mano retušavimo taisyklė – akcentuoti ir pabrėžti tai, kas, mano nuomone, nuotraukoje yra svarbiausia.
Šiuo metu žiūriu daug senų filmų ir tai turėjo įtakos mano retušavimo stiliui. Stengiuosi nuotraukose sukurti filmo stiliaus koloritą, nuotraukai tai suteikia ilgaamžiškumo.
Ar tiesa, kad mados industrijoje nebenorima nugludintų ir tobulai retušuotų kadrų? Ką manai apie šią tendenciją?
Man labai džiugu matyti vis daugiau tikrumo. Šiais laikais esame labai atitolę nuo to, kas iš tiesų yra tikra, ir ne tik išvaizdos atžvilgiu. Tuomet, kai galime įžvelgti save kitame žmoguje, jaučiamės labiau priimtini ir gal net mažiau kompleksuoti. Turėtų būti daugiau tokių pavyzdžių.
Ar tenka fotografuoti madą ir Lietuvoje? Kuo mados fotografija čia skiriasi nuo jos Kinijoje?
Išvykau iš Lietuvos būdama aštuoniolikos ir savo kaip fotografės karjerą pradėjau svetur, todėl kol kas dar neteko dirbti Lietuvoje.
Tiesa, visai neseniai skridau į Vilnių fotografuoti naujausios vienos Kinijos dizainerės kolekcijos. Buvo džiugu, kad iš visų Europos šalių ji pasirinko būtent Lietuvą. Vienas pagrindinis skirtumas tarp darbo Kinijoje ir Lietuvoje buvo tuščios, ramios Vilniaus gatvės, kuriose galima fotografuoti. Antra vertus, Kinijoje produkcijos lygis yra aukštesnis, į fotosesijas investuojamos didesnės sumos bei ilgesnės darbo valandos.
Kaip susidomėjai fotografavimu?
Kai atvykau į Kiniją, supratau, kad fotografija, ko gero, bus mano vienintelė potenciali galimybė pradėti karjerą šalyje, kurioje nemoku kalbos ir nieko nepažįstu. Fotografija buvo tarsi universali kalba, kuria galėjau save išreikšti. Fotografės darbas man atvėrė daug galimybių tobulėti, mokytis ir statyti tvirtus karjeros pamatus.
Kaip atsidūrei Kinijoje ir kodėl būtent ji?
Į Kiniją gyventi išvykau iškart baigusi universitetą. Baigiau medijų kūrimo studijas Jungtinėje Karalystėje. Būdama ten susipažinau su žmonėmis iš įvairių Rytų Azijos šalių. Mane jau nuo ankstyvos paauglystės domino jų kultūros, žmonės, muzika, filmai. Tai buvo viena priežasčių, kodėl pirmiausia nusprendžiau skristi mokytis į Angliją. Tačiau tada dar netikėjau, kad galiausiai keliai baigus universitetą nuves dar arčiau mano susidomėjimo – tiesiai į Pekiną.
Pekine gyvenau ketverius metus, pradžia buvo labai sunki, tikrai nežinojau, kas laukia ateityje, kaip integruotis į šią naują aplinką ir ar pavyks joje kažką prasmingo nuveikti.
Pirmą fotografės darbą gavau „Harper’s Bazaar China“ žurnale, bėgant laikui teko fotografuoti „Cosmopolitan“, „Elle“, darbai buvo publikuoti ir „Vogue“. Tačiau tikroji mano kaip fotografės karjeros pradžia buvo tada, kai nusprendžiau pradėti savo verslą – „Studio Grei“ studiją, kurioje kuriame vizualines istorijas fotografijų ir videoformatu įvairiems prekių ženklams. Mūsų klientai – Lamer, Armani, Givenchy…
Mačiau tavo vaizdo tinklaraščiuose, kad moki kinų kalbą ir sukaupei jau nemažai patirties šioje šalyje. Ar ketini čia ir pasilikti?
Vos atvykusi sakiau sau, kad gyvensiu čia bent penkerius metus, ir štai praėjo jau ketveri, o noras čia pasilikti vis didėja. Bandau lyginti Kiniją su kitomis šalimis ir net nežinau, kur būtų geriau, ypač karjeros atžvilgiu.
Sunku gyventi toli nuo namų, o sunkiausia – neturėti laiko grįžti namo, todėl mano tikslas yra įtvirtinti sėkmingą verslą ir „nusipirkti“ daugiau laiko Europoje su šeima, draugais. Ir tiesiog keliauti, mokytis ir gyventi bei kurti toliau.
Tomas Kauneckas
Kaip atskleisti „tikrąjį“ žmogaus veidą prieš objektyvą? Ir ar iš viso reikia tai daryti?
Priklauso nuo užduoties, ar reikia jį atskleisti. Jei fotografuoji savo projektą ar portretą, tada tikrai reikia. Komerciniam darbui reikia atskleisti tai, kas nori, kad būtų atskleista.
O kaip tai padaryti? Fotografas turi būti pasikaustęs psichologiškai ir surasti individualų priėjimą prie kiekvieno žmogaus. Kuo arčiau prieisi prie žmogaus, tuo paprasčiau tikrąjį jo portretą ir atskleisi. Užduotis – prie jo prieiti. Su vienais reikia daug kalbėti. Be abejo, jiems reikia patikti – jei nepatiksi, jie neatsiskleis prieš tave. Ir tai turi padaryti per maksimaliai trumpą laiką. Dažniausiai tam neturi savaitės, o kokią valandą ar dvi.
Kas tau yra gražus fotomodelis?
Man asmeniškai – įdomus lygu gražus. Bet grožio samprata, ypač kai dirbi šiame darbe, nėra vienareikšmė. Matai daug įvairių veidų ir visi jie yra savotiškai gražūs. Aš turiu asmeninę grožio sampratą, man tai – nestandartiniai, įdomūs bruožai. Tikriausiai didžiajai daliai žmonių, kurie dirba šioje industrijoje, taip yra.
Bet gal tas „standartinis“ grožis jau išeina iš mados?
Taip, kiekvienas tai matome – ant bangos žmonės, kurie turi nestandartinius veido bruožus. Nebūtinai jie yra „gražūs“ ar atitinkantys grožio sampratą šiandienėje visuomenėje. Man teko dalyvauti viename projekte, kur ieškojome išskirtinių žmonių. Radau vieną agentūrą, kurių specializacija – tik tokie modeliai. Iš pirmo žvilgsnio nelabai supranti, kokia ši agentūra – joje žmonės turi superdideles akis, nosį, ausis ar panašiai… Ši tendencija labai aiškiai matyti ir įdomu, kiek ji truks.
Ar tai nebus staigus pakilimas su staigiu nusileidimu? Priklausys nuo visuomenės, kiek ji yra tolerantiška. Mano manymu, šiandien visuomenė yra gana tolerantiška, kad tai priimtų.
Viename interviu prieš devynerius metus sakei, kad, jei grožio etalonas yra kojos be strijų, ir nutrinsi tas strijas fotošopu. Ar šiandien jau kitaip naudoji fotošopą?
Nuotraukų keitimas tapo ypač sudėtingas, nes anksčiau užtekdavo nutrinti strijas ir būdavo gerai. Šiandien retušuojama taip, kad to nesimatytų. Bet tai vis tiek daroma.
Ir tai net dar sudėtingiau padaryti ir užima kur kas daugiau laiko. Žmonės pasisako už natūralumą, bet vis tiek tikisi, kad tas natūralumas yra labai gražus. Mes tai ir suteikiame. Vadinasi, tos strijos nuotraukoje yra, bet jos – tokios gražios strijos (juokiasi).
Žmonės apgaudinėja patys save, nes, jei natūralus grožis būtų paliktas patiems sau nemaloniu aspektu, manau, niekam tas nepatiktų. Išgyvename laikotarpį, kai natūralus grožis labai „veža“, tai tikriausiai atėjo iš raw maisto, sveikos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo. Vis dėlto šioje visuomenėje tikras ir natūralus vaizdas nėra plačiai priimtinas, galbūt mums dar reikia iki to paaugti.
Fotografuoji jau daug metų. Kaip keitėsi tavo paties suvokimas apie grožį?
Samprata apie grožį globalėja ir įgauna vis daugiau kompromisų. Grožis yra daugialypis. Anksčiau būdavo tik vienas suvokimas, kuri mergina yra graži. Dabar matome, kad ir tai, ir tai yra gražu… Dabar sugebu sukurti tam tikrų specifinių gražių dalykų, kurių anksčiau gal net ir nepastebėdavau ar netoleruodavau, būdavau kategoriškesnis. Su laiku labiau atskleidi grožio mastelį, jis yra daug didesnis.
Koks šiandien – tavo fotografijos stilius, braižas?
Realizmas. Bent norėčiau, kad taip būtų. Dalykai, kurie būtų nerealūs, bet atrodytų natūraliai gražiai. Tikrai nenoriu kurti tikrojo natūralizmo. Noriu pasakoti istorijas ir rodyti žmonėms vaizdus, kokius jie norėtų matyti.
Kaip susidomėjai fotografija?
Fotografija susidomėjau būdamas aštuonerių, kai dėdė gimtadienio proga padovanojo fotoaparatą. Tas domėjimasis nepaleidžia manęs iki šiol.
Dirbti su fotografija pradėjau teikdamas paslaugas žmonėms – buitinė fotografija, vestuvės, portretai, dokumentų fotografavimas… Tai dariau, kai buvau labai jaunas. Man buvo suteikta tokia galimybė ir aš ja labai džiaugiausi.
Kaip vertini šiandienos Lietuvos fotografiją, ar turime daug gerų reklamos fotografų?
Be abejo, turime gerų reklamos fotografų, jų visą laiką bus, konkurencija yra didelė. Reklaminėje fotografijoje tikriausiai yra daugiausia pinigų iš visų fotografijos sričių, galėtume konkuruoti su vestuvių fotografija.
Ja susidomi žmonės, kuriems patinka reklama, stresas, iššūkiai kurti iš neįmanomo įmanoma per trumpą laiką. Yra tokių nenormalių geek’ų ir aš esu vienas jų.
Manau, kad tarptautinėje rinkoje atrodome neblogai, situacija gerokai pasitaisė per dvidešimt metų. Įtaką padarė galimybė pasisemti žinių, ko anksčiau nebuvo. Dabar mokomės iš naujausių tendencijų, technika tapo labai lengvai prieinama. Tad tarptautiniame lygyje Lietuvos fotografai atrodo tikrai gana gerai, Lietuvos geriausieji gali lygiuotis į tarptautinio lygio fotografus.
Straipsnis originaliai publikuotas žurnale L’Officiel Lithuania ir lofficiel.lt