„Tai yra moteris raudonom lūpom, / Ant juodo fotelio ta moteris rūko.“ Skambant šioms „Solo Ansamblio“ dainos „Moteris“ eilutėms, įsivaizduojate fatališką moterį, kurios elegantiška išvaizda yra moteriškumo ir grožio etalonas. Bet ar visada makiažas kėlė tokias asociacijas? Istorija pasakoja, kad raudonos lūpos tik labai neseniai tapo rafinuotos moters simboliu.
Pirmasis makiažas – tik kilmingiesiems
Žvelgiant į makiažo istorijos pradžią, turėtume paminėti jau pačias pirmąsias civilizacijas, kur makiažas buvo tam tikras kilmės ir statuso simbolis, o dažėsi ir moterys, ir vyrai. Pirmieji lūpų dažai kildinami iš Šumerų kultūros, kur protėviai veido bruožus ryškindavo spalvotomis uogomis, sutrintais vabzdžiais, uolienų pigmentu. Juodas ir tamsiai violetines spalvas mėgo Egipto civilizacijos kilmingieji, o ikoniškojo Kleopatros akių kontūro tikriausiai nė nereikia priminti. Tuo metu žmonės kaip kosmetikos priemones naudojo ir nuodingas medžiagas – jodą, bromą, šviną – kurios turėdavo rimtų pasekmių jų naudotojų sveikatai ir net gyvybei.
Pilkieji viduramžiai
Nors makiažas gyvuoja taip pat ilgai, kaip ir visa civilizuota žmonija, tai ne visada buvo visuotinai priimtinas reiškinys. Paryškinti veido bruožai ilgainiui imti laikyti laisvamanių moterų skiriamuoju bruožu. Graikijos Imperijoje padažytos lūpos buvo įstatymo numatytas privalomas prostitučių atributas!
Visgi Viduramžiai gerokai pristabdė moters saviraiškos įvairovę ir išsilavinusias, smalsias ir kitaip patriarchališkai Viduramžių Krikščionybės sistemai prieštaraujančias moteris laikė raganomis. Lygiai tas pats galiojo ir veido ryškinimo tradicijoms – Bažnyčia draudė save gerbiančioms moterims naudoti makiažą, o raudonai lūpas besidažančios moterys to meto visuomenės buvo laikomos Šėtono pasekėjomis ir palaidūnėmis. Norėdamos „natūraliai“ paryškinti lūpas moterys jas žnaibė, kandžiojo ir trynė citrinos rūgštimi.
Jei klaustumėte grožio patarimų viduramžių moters, tikriausiai į rankas jums būtų įbruktas pincetas. Šviesus ir apskritas veidas įpusėjus antrajam tūkstantmečiui tapo grožio etalonu, tad moterys visiškai nusipešiodavo ne tik antakius ir blakstienas, bet ir plaukus priekinėje galvos dalyje, taip gerokai paaukštindamos kaktą. Veidą moterys balindavo gyvsidabriu, švinu, karbolio rūgštimi. Jei labai pasisekdavo, po tokių toksiškų grožio mikstūrų naudojimo moterys nenusinuodydavo iš karto, o likdavo pasiligojusios ir subjaurota oda.
Lūpų dažai, kuriuos pažįstame šiandien
Kieto pavidalo lūpų dažai sukurti dar 9 amžiuje, tačiau ilgus šimtmečius lūpų dažymasis buvo gan keblus procesas. Lūpų dažų gabalėlis buvo vyniojamas į audeklo ar kitos medžiagos skiautę arba laikomas mažoje dėžutėje, o dažais pasinaudoti galėjai šepetėliu arba pirštais. Prancūzų kompanija „Guerlain“, pirmoji pradėjusi gaminti ir pardavinėti lūpų dažus, juos vyniojo į šilko popierių. Patys kūrėjai šį produktą vadino „lūpų dažų lazdele“ (rouge à lèvres en bâton) ir rinkoje jis pasirodė dar 1870-aisiais.
Patogus ir „neteplus“ lūpų dažų laikymo būdas, prie kurio esame įpratę šiandien – mažas cilindrinis konteineris, iš kurio lūpų dažai išstumiami jų neliečiant. Tokią iš metalo pagamintą pakuotę pirmasis Amerikoje užpatentavo William Kendall, vėliau užregistravo ir patobulintą – išsukamo lūpų dažų konteinerio patentą.
Metaliniai, sidabriniai ar net paauksuoti praėjusio šimtmečio lūpų dažų konteineriai šiandien yra tikras kolekcininkų grobis. Priklausomai nuo to, kokiai įžymybei jie priklausė bei kokiais brangakmeniais jie inkrustuoti, prabangūs vintažiniai lūpų dažų konteineriai gali kainuoti ir kelias dešimtis tūkstančių eurų.
Tegyvuoja makiažas
1920-aisiais, kuomet pasaulį drebino moterų išsilaisvinimo judėjimas, ryškūs lūpų dažai drąsiai ir negrįžtamai išsikovojo vietą moterų kosmetinėse. Trumpai kirptis plaukus, nusipiešti plonus grakščius antakius ir ryškiai pasidažyti lūpas buvo ne tik mados, bet ir drąsių pažiūrų pareiškimas. Populiariausios to meto lūpų spalvos – tamsūs violetiniai, raudoni, rudi atspalviai.
Žengiant į trečiąjį dešimtmetį, „Didžiojo Getsbio“ stiliaus moteris išsilaisvino iš ankštų korsetų ir griežtų grožio standartų. Tai patvirtina Coco Chanel sukelta revoliucija – moterims ji sukūrė pirmuosius stilingus vyriškais laikytus drabužius – patogias kelnes, elegantiškus įliemenuotus kostiumėlius. Visgi apie makiažą Coco buvo griežtos nuomonės – pasak kūrėjos, „moteris, kuri nenaudoja kosmetikos, pernelyg gerai apie save galvoja“. Apsirengusi patogiai, tačiau elegantiškai ir visuomet pasikvėpinusi, pasidariusi manikiūrą ir subtilų makiažą su raudonu lūpdažiu, Coco Chanel tapo savo laikmečio grožio ikona. Chanel dėka raudonos lūpos, dryžuota marinistinė palaidinė ir elegantiška laikysena tuo metu tapo tikros prancūzaitės stiliaus dalimi.
Įvaizdžiai keitėsi, lūpų dažai liko
1930-aisiais „Max Factor“ pristatė rinkai pirmąjį pasaulio lūpų blizgesį. Prasidėjus karui, jis buvo pigesnė lūpų dažų alternatyva, tad visame pasaulyje susilaukė didžiulio moterų susidomėjimo. Vis dar vyravo tamsios spalvos – burgundiški ir violetiniai baklažano atspalviai.
Vėlesni dešimtmečiai – kino žvaigždžių era, kuomet visos merginos norėjo būti panašios į Elizabeth Taylor, Audrey Hepburn ir Marilyn Monroe. Pastaroji itin išpopuliarino ir negrįžtamu šių laikų seksualumo simboliu pavertė ryškų raudoną lūpdažį. Audrey Hepburn garsiajame filme „Breakfast at Tiffany‘s“ ne kartą naudoja Revlon „Pink in the Afternoon“ atspalvio lūpų dažus, kurių populiarumas neblėsta iki pat šių dienų.
Mados tendencijos keitėsi, atėjo ir praėjo ryškaus lūpų kontūro, koralinių spalvų eros, sukurti įvairių kvapų, vandeniui ir bučiniams atsparūs lūpų dažai, žvilgūs, matiniai, kūno spalvos, pačių įvairiausių ir kiekvieno skonius atitinkančių spalvų ir tekstūrų lūpdažiai.
Šiandien, kai makiažo pramonė yra didžiausia per visą istoriją ir siekia daugiau nei 400 milijardų dolerių, kosmetikos priemonių pasirinkimas yra platus kaip niekad. Gamtos tausojimo ir tvarumo judėjimai diktuoja naujausią lūpų dažų ir kitų grožio priemonių tendenciją – ekologiškų, natūralių ir saugių medžiagų naudojimą kosmetikos priemonių gamyboje, aukštus pačių klientų reikalavimus perkamoms prekėms.
Skaičiuojantys ilgų tūkstantmečių istoriją, lūpų dažai yra saviraiškos ir ekspresijos priemonė, leidžianti akimirksniu įgauti daugiau pasitikėjimo savimi. Kaip pasakė Monica Belucci, „Lūpų dažai yra vertingiausias ginklas moters kosmetinėje. Jie turi galią pakeisti moters išvaizdą bei nuotaiką ir tuo pačiu sukelti visų susižavėjimą.“
Straipsnis originaliai publikuotas žurnale L’Officiel Lithuania