Tarp mados ir meno, tarp desperacijos ir vilties – tarpinės būsenos nunešė mados dizaino kūrėją Mortą Nakaitę tarp šešiolikos stipriausių pasaulio jaunųjų dizainerių į Londono mados savaitės „International Fashion Showcase“ (IFS) programą.
Vasarį vykusios programos esmė – pristatyti perspektyviausius jaunuosius kūrėjus iš viso pasaulio bei drąsias jų idėjas: savo šalių problemas, skaudulius ir vietą po Saule.
Prestižiniame „Somerset House“ pristačiusi kolekciją „Visions Down the River“, Morta grįžo kupina idėjų ir džiaugiasi, kad programa tuo nesibaigia. Apie programos patirtis, Londone pristatytą išskirtinę kolekciją bei kasdienę kūrybą su Morta kalbame jai ką tik grįžus iš Londono.
Kaip vyko IFS programa?
Viskas prasidėjo dar praėjusiais metais, labai ilgai vyko konkursas su begale etapų, interviu, pavyzdžių teikimų ir panašiai. Į jį aplikavo labai daug žmonių.
Į IFS programą patekau birželį, prasidėjo mokymai online, taip pat turėjome rezidencijas Londono mados koledže ir „Somerset House“ su menininkais ir kuratoriais. Tai buvo labai intensyvus laikas, intensyvesnis net už dabartines mano magistrantūros studijas.
Neseniai grįžau iš „International Fashion Showcase“ 2019 metų parodos „Brave New Worlds“, kur šalia kitų 15 finalininkų pristačiau Lietuvos ekspoziciją „Visions Down the River“. Visi dalyviai unikalūs ir stiprūs. Neapsakomai džiaugiuosi, nes tapome po visą pasaulį išsibarsčiusia šeima. Naudinga pažinti ir programos organizatorius – „British Fashion Council“, „Somerset House“, Londono mados koledžą. Jaučiu, kad tai – didžiulė patirtis. Ir ji tuo nesibaigia, nes visi esame užsidegę toliau bendradarbiauti, daryti bendrus projektus, aplankyti vieni kitus.
Papasakok apie savo kolekciją.
„Visions Down the River“ radosi tiesiog monotoniškai vaikštant paneriu. Prasilenkdama su ten buvusiais personažais susimąsčiau, kad nesvarbu, kas vyksta aplink ar kas atsispindi, upė visą laiką ramiai teka. Manau, šiais laikais svarbu nesuabsoliutinti dalykų, neįsikibti vienos nuomonės ar tiesos, viskas kinta, kartais net faktai ir istorija.
Ekspozicijoje kūriau nejaukią, bet kartu kupiną vilties atmosferą, bendradarbiavau su kitais šiuolaikiniais menininkais: skulptoriumi Vytautu Viržbicku, videomenininke Aurelija Maknyte, kvapų menininke Laime Kiškūne.
Londono mados savaitėje pristatytą kolekciją bus galima pamatyti ir „Mados infekcijoje“ balandžio mėnesį.
Panašu, kad istorija už kūrinio tau taip pat svarbu kaip pats kūrinys?
Taip, tai – labai asmeniška ir intuityvu. Bet kartu tai, ką darau, man yra savotiška komunikacijos priemonė kalbėti apie tai, kas man svarbu. Dažniausiai atsispiriu nuo lokalių problemų, kurios mane tikrai veikia. Pavyzdžiui, Lietuvoje dabar statomi kariniai poligonai, kertami miškai, ryškūs sunkumai susitaikant su nemaloniais istoriniais faktais, norėjimas būti herojiška tauta be menkiausios dėmelės. Mane tai veikia. Manau, kad svarbu viską priimti taip, kaip yra, ir būti atviram ir mąstančiam, budriam ir judančiam.
Kaip paprastai atrodo tavo kūrybinis procesas?
Pirmiausia – atsispiri nuo kažko, kas tave jaudina. Tai gali būti bet kas aplinkoje – šeimos istorija, tavo paties prisiminimai, skauduliai. Problemas ar nemalonius dalykus bandau iškomunikuoti šviesiai ir lengvai, toks susiformavo mano kūrybinio darbo metodas.
Būtent šioje kolekcijoje dominuoja nespalva – nebalinti audiniai, kas šiek tiek reflektuoja ir mano pacifistinį požiūrį į pasaulį.
Kaip atrodė tavo kūrybinio kelio pradžia?
Kaip ir visi šeimoje, ėjau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, fortepijono klasę. Kai man buvo apie 12 metų, mirė prosenelė, kuri buvo labai cool siuvėja. Man liko jos minama siuvimo mašina, kurią savomis jėgomis pasitaisiau, perpratau, panaudojau likusius audinius ir pradėjau prie jos krapštytis. Grojimui skyriau mažiau laiko, paskui nusprendžiau, kad man reikia traukti į vizualius menus, išbandžiau save labai daug kur – tapyboje, keramikoje, grafikoje. Mane viskas domino. Vėliau šiek tiek mokiausi ir kino režisūros.
Paauglystėje nemažai asistavau dizaineriams ir tas užkulisinis momentas bei matymas, koks tai daugiasluoksnis ir tarpdiscipliniškas procesas, mane patraukė į tą pusę. Į madą sueina viskas – visi tie dalykai, kuriuos anksčiau mokiausi, taip pat svarbūs, nes kolekcijos kūrimo procese privalai būti budrus ir atviras. Atsipalaiduoti ir bėgioti intuityviai, bet eidamas iki paties pristatymo, apipavidalinimo turi atrasti savo metodą ir kalbą.
Koks yra tavo stilius? Ar siuvi drabužius sau?
Labai retai. Tai man – kūrybinės išraiškos priemonė, fokusuojuosi į bendrus kūrybinius projektus, taip pat dirbu su individualiais klientais. O tai, ką kuriu savo pristatymuose, – unisex drabužiai moterims. Skulptūriški, labai lakoniški, viskas paprasta, švaru, gal kiek šiaurietiška, jauku ir taktiliška. Darbo procese man svarbu medžiagas pajausti ir prisijaukinti.
Ar didelė tavo pačios spinta?
Nedidelė. Keli outfit’ai, nes tam tiesiog neskiriu laiko. Mielai leidžiu pinigus darbo priemonėms, siūlams, popieriui, knygoms, bet ne savo drabužiams.
Kokie menininkai Lietuvoje tave įkvepia?
Geras klausimas. Pastaroji stipri patirtis buvo Šiuolaikinio meno centre, Valdo Ozarinsko retrospektyva „Architektas be architektūros?“. Jis buvo parodų architektas, bet dirbo labai įdomiais principais. Pavyzdžiui, užuot ėmęs eskizuoti, jis tiesiog važiuodavo į statybinių prekių centrą ir ten ieškodavo paprastų medžiagų, kurias galėtų panaudoti kitaip. Puiki paroda, bravo kuratorei!
Mane išties paveikė šio menininko darbo procesas, kaip jis mąstė. Į tą parodą nuėjau ne vieną kartą.
Mėgsti į savaime suprantamus dalykus pažvelgti kitu kampu?
Taip, man tai svarbu. Taip pat svarbu paprastumas, kuris būtų neiliustratyvus ir nepaviršutiniškas. Pavyzdžiui, jei tai – šviesi kolekcija, jos pateikimas, vizualizacijos, muzika tarsi turėtų būti šviesi ir lengva. Bet man kaip tik įdomu ieškoti kontrastų ir derinti skirtingus dalykus.
Minėjai unisex’ą. Ar manai, kad ribos išnyks ir tai bus mados ateitis?
Manau, kad jos jau dabar labai stipriai nyksta. Ne tik tarp moteriškumo ir vyriškumo, sezonų ar kodų, apskritai viskas susiniveliavo. Tos pačios tendencijos yra tokios įvairios, klausimas, kaip tu pats gali reflektuoti bendrines problemas ir ką tuo nori pasakyti.
Esu linkusi manyti, kad mados ateitis yra jau dabar ir kad pamažu bus pristabdyti vartojimo tempai.
Straipsnis originaliai publikuotas žurnale L’Officiel Lithuania