Ieškant tikrumo ir savęs tokie dalykai kaip socialinės medijos ar greitas gyvenimo tempas nebūna geri palydovai. Ir visgi juos suderinti įmanoma. Ar bent taip mano Viktorija Aprimaitė – kūrybininkė, komunikacijos specialistė, šiemet pasirodžiusios knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ bendraautorė. Gražūs kasdienybės momentai, net ir įtemptu metu, gali padėti sulėtinti tempą. „Bet pirmiausia grožio reikia ieškoti viduje“, – sako Viktorija, o tokias jos mintis kaip ši norisi užsirašyti ir prisiminti kasdien.
Dabar tokia madinga tema – lėtas gyvenimas. Žiūrint į tave, tavo veiklas, kūrybą rodosi, kad laiką leidi labai kokybiškai ir „lėtai“. Kita vertus, vos radai laiko mūsų pokalbiui!
Visą laiką balansuoju ir stengiuosi tai suderinti. Nepasakyčiau, kad esu lėto gyvenimo atstovė, nes mano kasdienybė tikrai nėra lėta. Bet viduje visada stengiuosi ieškoti net nelėtame ritme lėto savęs. Į greitas situacijas ir dienos įvykius sugebu žiūrėti lėtai.
Apie ką man yra lėtas laikas? Vieną dalyką daryti vienu metu. Jei valgai – valgyti, jei kalbiesi – kalbėtis, jei skaitai – skaityti. Aišku, ne visą laiką pavyksta. Kartais viena ranka skaitai knygą, o kita – atrašinėji laiškus, strateguoji rytdieną. Niekada negalvoju, kad laikas priklauso man. Suklūstu, kai žmonės sako neturintys laiko. Laikas ir nepriklauso nė vienam iš mūsų, jis tiesiog yra! Ant telefono turiu lipduką „Laiko yra tam, kam skiri“. Ta mintimi ir seku.
Mano galimybė rinktis, kada ir kur dirbti, dažnai sukuria kontrastą, kurio vienoje pusėje – dinamika, kitoje – lėtumas. Vieną dieną jaučiu, kaip mane įsuka miesto tempas, noras viską ragauti, smalsauti, patirti, sutikti. O kitą dieną jau galiu miške sėdėti, skaityti, gerti kavą ir valgyti ledus. Neidealizuoju, nes reikalinga disciplina, kad gebėčiau su tokiais kontrastais neišsibarstyti. Todėl prireikia laiko viduje nurimti.
Visgi tikiu, kad galima lėtą buvimą rasti viduje ir būnant mieste. To mokausi ir tikrai dar nemoku!
Koks tavo požiūris į socialines medijas? Kiek jos dera su lėtu, kokybišku laiku?
Daug dirbu su skaitmenine komunikacija ir socialiniais tinklais. Vienas mano klientų – MO muziejus. Ten užsiimu skaitmeninio turinio kūrimu bei komunikacija. Tad nemažai laiko praleidžiu kitoje socialinių tinklų pusėje – dažniau kūrėjo, o ne sekėjo. Apskritai dabartinis mano ryšys su socialinėmis medijomis – slidus. Šiandien man norisi mažiau planavimo, naujienų srauto bei jų sekimo, o daugiau susikoncentravimo į savo artimą aplinką ir save.
Savo magistrinį darbą rašiau apie narcisizmą socialiniuose tinkluose. Kas galėtų pagalvoti, kad virtualybės gali taip stipriai nulemti perdėtą polinkį išaukštinti save. Šis reiškinys stipriai tiriamas mokslininkų ir vis dažniau aptinkamas šiandienos visuomenėje.
Socialiniai tinklai – sumanūs. Išradingai žaidžia, augindami FOMO sindromą, paremtą jausmu, kad vis praleisi kokią aktualiją ar naujieną. Visai neseniai sąmoningai sustrategavau šiandien madingą detoksą – visą savaitgalį buvau be telefono. Pripažinsiu, kelias valandas man buvo neramu ir vis neapleido mintis, kad manęs pasiges. Ir ką? Niekam manęs neprireikė!
Išties, atrodo, kad laikas be socialinių tinklų netgi išsitęsia. Koks jis ilgas ir visas. Tikriausiai dėl to, kad kur kas giliau būni duotoje minutėje, o ne naujienų sraute. Tačiau tikrai neturiu mintyje, kad socialiniai tinklai yra blogis. Viskas su jais gerai, kai saikingai, sąmoningai ir atsakingai.
Minėjai darbą MO muziejuje, jis tave kasdien priartina prie meno. Kaip manai, ar kiekvienam mūsų menas yra reikalingas kiekvieną dieną?
Manau, labai. Tik kiekvienas turime pasirinkti meno formą. Menas gali būti ir rytinis šokis energijai uždegti, pasivaikščiojimas miške, bandant pajusti visus penkis savo pojūčius, o gal ir išradingai pagaminti pusryčiai. Bet lygiai taip pat gali būti ir muziejus, kinas, teatras.
Man menas yra savotiška terapijos forma. Todėl džiaugiuosi, kad žmonės kūrybos puoselėjimą vis labiau įtraukia į savo kasdienius poreikius šalia būtiniausių. Nuo pat MO muziejaus atidarymo skleidžiame žinią, kad visas menas – būtent apie mus! Tiesa, net ir mano aplinkoje galima aptikti meno pasaulio įbaugintų žmonių. Bet ne visuomet menas yra apie supratimą, kartais jis tiesiog – apie patyrimą, emociją, atradimą. O kiekvienas, stebėdamas meno kūrinį, kad ir kokia forma jis būtų, galime jausti ir patirti. Visgi man atrodo, kad tai kur kas svarbiau už patį supratimą.
Esi knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ bendraautorė. Kokia šios knygos atsiradimo istorija?
Gana netikėta. Visada rašydavau dienoraščius arba trumpas dienos įžvalgas. Pirma – sau, paskui ėmiau dalytis tuo socialiniuose tinkluose. Rašymas man leido pažinti pasaulį, išjausti dalykus saugiai, popieriuje. Tačiau niekuomet neturėjau tikslo parašyti knygą.
Tada su manimi susisiekė Drasida Žemaitė, leidyklos „Dvi tylos“ vadovė, ir papasakojo, kad į lietuvių kalbą leidžia knygą „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“. Pirminė jos idėja buvo lankstinukas prie šios knygos su lietuvių herojėmis. Tačiau tyrinėdamos Lietuvos moteris atradome jų begales, kurias taip norėjosi aprašyti, papasakoti jų istorijas. Taip pamiršome lankstinuko idėją ir leidomės į knygos kelionę.
Pirmiausia atsirinkome šimtą istorinių moterų, tačiau negalėjau pamesti minties įtraukti ir šiandien kuriančias moteris. Tad padalijome šimtą istorijų per pusę – penkiasdešimt istorijų apie istorines ir penkiasdešimt apie šiandien kuriančias moteris. Džiaugiuosi šiuo sprendimu, nes tiek daug galybės yra šiandien kuriančių moterų gyvenime, kurią norisi skleisti. Apie istorines moteris daug skaitėme, nardėme archyvuose, rinkome informaciją, kurios dažnai tikrai buvo labai minimaliai, nes tuo metu visas dėmesys buvo sutelktas į vyrų pasiekimus.
O rašant apie šiandien kuriančias moteris man buvo labai svarbu su jomis susitikti, matyti jų akis bei pajusti energiją. Taip pažinau galingas moteris, su kuriomis ir šiandien palaikome gražų ryšį: Beata Nicholson, Berta Tilmantaitė, Dalia Ibelhauptaitė, Ieva Krivickaitė, Birutė Mar, Monika Katkutė ir daugybė kitų.
Taip radosi trejus metus rašyta mūsų su Viktorija Urbonaite knyga. Iš tikrųjų šiandien nebejaučiu, kad ji mano – dabar ji gyvena savo gyvenimą. Ir linkiu jai, kad kiekvienam, kas skaito ar skaitys, ji padovanotų bent po kokią nors vertybę.
Šioje knygoje vaikams pasakoji apie įvairias svarbias moteris. Kaip vaikams pristatytum save?
Kad esu smalsus žmogus, ieškantis malonumo ir džiugesio gyventi. Vieni mane pristato kaip autorę, kiti – kaip kūrybininkę, bet galiausiai man atrodo, kad žodis, kuris įspraudžia į profesiją, nėra svarbiausias.
Labai gražiai apie tai yra pasakiusi mano istorijos mokytoja Elena. Ji klasėje klausinėjo mūsų, kuo norėtume būti, visi vardijo profesijas. Ji sustojo ir sako: „Žinote, vaikai, nesvarbu, kokią jūs profesiją pasirinksite, svarbiausia, kad būtumėte gerais žmonėmis.“
O ką tau reiškia būti laisvu žmogumi?
Man laisvė – galimybė rinktis savo kelią, bet kartu prisiimant atsakomybę po savęs tą kelią palikti gražesnį, nei radau.
Lyg ir daug mes tos laisvės turime. Žvelgdama į Baltarusijoje vykstančius skaudžius įvykius suprantu, kad mes laisvę šiandien priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kaip duotybę. O iš tikrųjų žmonės, kuriuos dar šiandien galime sutikti ir kalbinti, visai neseniai už šiandienę mūsų laisvę kovojo. Tam, kad galėtume šiandien ją kabinti pilnais šaukštais. Bet iš tiesų koks sunkus klausimas! Mes kalbame apie laisvę, bet ar iš tiesų esame laisvi… Atrodo, kad ir patys esame suformuoti, dažnai įsprausti stereotipų arba noro iš jų ištrūkti, socialinių tinklų ir tendencingų temų, kurias sekame. Gal nėra jokios laisvės (juokiasi)?
Kalbi apie laisvę rinktis veiklas. Skamba labai paprastai, bet, kaip manai, ar turi būti drąsus žmogus, kad galėtum iš tiesų reikštis įvairiose veiklose?
Man atrodo, kad apskritai gyventi reikia drąsos. Ir kartais tai prasideda nuo drąsos atsikelti iš lovos.
Kad ir moterys, kurias aprašėme knygoje, iš šalies žiūrint atrodo drąsos pavyzdys. Didelė jų dalis rinkosi dar niekieno nepramintus kelius, esant dideliam to laikotarpio spaudimui bei stipraus „normalumo“ ir „nenormalumo“ egzistavimui. Istorinių moterų paklausti nebegalime, o dauguma šiandien kuriančių moterų savęs nelaiko drąsiomis. Joms tai natūralus pasirinkimas ir vienintelis širdies kelias. Matyt, kai ko nors tikrai nori, drąsa cirkuliuoja savaime. Ji užkoduota. Tikiu, kad drąsos turi kiekvienas žmogus, tik nepajudinta ji saldžiai miega. O kol ji miega, mes aplinkiniam klijuojame drąsos lipdukus. Išdrįskime patys sekti sava širdimi!
Ir visai nebūtina nuskristi į kosmosą ar įkopti į Everestą, kad būtum drąsus. Kartais mums drąsa yra mistiškas „tai“ – nuskristi, įkopti, įveikti. Bet drąsa gali būti ir apsikabinti. Net ir dabar visa tai sakydama tikriausiai tik drąsinu save gyventi (šypsosi).
Ar tave stabdo savikritika?
Labai. Anksčiau vidinis savikritikas buvo tylesnis, o šiandien jis dažnai įsijaučia. Bet stengiuosi su juo susibičiuliauti ir sumažinti jo kiekį.
Tikriausiai savikritika atsiranda iš noro įtikti visiems. Pagavau save, kad ilgai stengiausi būti visų mylima, suprasta, išgirsta. Šiandien man labiausiai norisi mažiau galvoti, kaip atrodau kitų akyse. Mokausi jausti save ir leisti sau būti visokiai.
Grožis ir estetika – neatsiejama tavo veiklų dalis. Koks tavo santykis su grožiu, ar jis tau svarbus?
Viskas juk yra gražu. Bet pirmiausia grožio reikia ieškoti viduje. Ir viskas priklauso nuo žiūrinčiojo akių. Jeigu vidus žydi, skleidžiasi ir pulsuoja gyvybe, ir regimas pasaulis – toks. Kai tavo siela džiaugsminga, kai akys gražiai mato, kai jautiesi pilnas, ir aplinka tokia. Ji – mūsų atspindys. Ir tame grožyje telpa ne tik džiugesys, bet ir visos mūsų spalvos!
Straipsnis originaliai publikuotas žurnale L’Officiel Lithuania