Šalia Baltic Pride eitynių, kas dvejus metus vykstančio „Kitoks kinas“ filmų festivalio bei keleto mažiau žinomų pogrindyje vykstančių LGBT renginių, dar vieną netiesią liniją per Vilnių brėžia Kreivės – naujas festivalis, skirtas ne tik LGBT bendruomenei. Kreivės šiandien startavo atidarydamos foto parodą „By the way“, kurioje vaizduoja transseksualaus žmogaus, kaip individualios asmenybės, portretą, o vakarą sutiko su pirmaisiais kino seansais. Šios dienos repertuare – „Sužeistas Vyras“ bei „Meilės Dainos“ – filmai, kaip ir visos kitos festivalio metu rodomos juostos, vienaip ar kitaip liečiantys netradicinės orientacijos asmenų gyvenimus. Nors festivalio metu renginių spektras tęsis nuo workshopų ir vakarėlių iki susitikimų diskusijoms, visgi didžiausias dėmesys bus skiriamas kinui – medijai kuri, kaip sako patys festivalio rengėjai, yra „viena labiausiai prieinamų, mėgiamų ir suprantamų medijų“. Visas Kreivių renginių repertuaras čia, o plačiau pristatyti festivalį bei padiskutuoti apie lytiškumą Ore.lt kviečia festivalio organizatorių komandą.
Ar didelė Kreivių organizatorių komanda?
Augustas: Pradėjome trise – Justė, Justas ir aš, prisijungė Laura, kiek vėliau – Edvinas, Marius. Ir maža, ir visai nemaža mūsų komanda, nes prisidedančių yra daug. Augam, tikimės augti ir toliau.
Kaskart vykstant skandalų ir teismų lavinos susilaukiančioms „Baltic Pride“ eitynėms ar panašiems LGBT susibūrimams, šalia palaikymo jie susiduria ir su radikaliu pasipriešinimu. Kokiai viešajai reakcijai ruošiasi Kreivės?
Augustas: Nors pirmasis LGBT filmų festivalis 2011 m. taip pat susilaukė gana prieštaringų reakcijų, mes pasipriešinimo nepastebime. Žmonės keičiasi, iš lėto, bet keičiasi. Gal kiek mažiau neracionalių baimių ir nerealizuotų fantazijų… Aišku, visada atsiranda žmonių, kurie labai susijaudina vos pamatę vaivorykštę. Na, bet mūsų plakatai beveik nespalvoti, o gal ir oras palankus išpuls.
Marius: Be to, didelį pasipriešinimą organizuoti ne lengviau, nei patį festivalį. Nepanašu, kad kas nors iš pasižymėjusių veikėjų kreiptų į tai didelį dėmesį.
Galbūt esate nustatę praėjusių LGBT renginių klaidas, kurias ištaisydami tikitės efektyvesnio dialogo?
Justas: Būtent dialogo mes ir siekiame. Kuriame kultūrinę ir socialinę erdvę, kuri būtų ne tik mano, Justės ar „In corpore“, bet kurioje įvairūs LGBT* žmonės galėtų išpildyti savo mintis, atrastų sau rūpimas temas ir patrauklias formas.
Marius: Taip pat svarbu, kad LGBT* renginių būtų daug ir įvairių – būtent tai viena esminių sąlygų tobulėti visiems.
Edvinas: Nesiekiame ištaisyti kieno nors klaidas. Nėra vieno teisingo atsakymo, kaip kurti ir palaikyti dialogą. Siūlome daug skirtingų būdų bendrauti.
Anglų kalboje žodžiai “gender” ir “sex” nurodo aiškią perskyrą, tarp lyties, su kuria tapatiniesi ir tos, su kuria gimei. Rodos, jau leksikologija perša lietuviams siauresnį lyties tapatybės suvokimą. Kaip Lietuvoje dažniausiai suprantamos tapatybės problemos?
Augustas: Kad ir kokia reikšminga yra kalba, ji tėra priemonė ir neturėtų mums ko nors piršti. Anglų kalboje žodis „gender“ ilgą laiką reiškė gramatinę giminę. Kinta supratimas – kinta ir prasmės, atsiranda nauji žodžiai.
Nenorėčiau skaityti paskaitos apie „sex“ ir „gender“, bet socialinė lytis („gender“) nebūtinai reiškia laisvą tapatinimąsi su kažkuo. Žymiai dažniau tai yra primestos socialinės normos, ką turėtų daryti ir, dar svarbiau, ko nedaryti vienos ar kitos lyties individas.
Justė: Lietuvoje tapatybės dažnai suprantamos ir kaip stabilios ir nekintančios, ir kaip trapios ir paslankios. Iš čia ir kyla įvairios prieštaringos fobijos ir neracionalios nuostatos.
Marius: Pridėčiau, kad tapatybės klausimas viešojoje erdvėje apskritai nėra klausimas, tikimės išjudinti ledus.
Laura: Tapatybė neturėtų būti suvokiama kaip probleminė. Kaip tik lytis (ir „sex“, ir „gender“) ir sukuria papildomus rėmus.
Edvinas: Pritariu. Jei žmogaus tapatybes laikysime problemomis, dar ilgai nieko, o ypač vienas kito, nesuprasime. Todėl Lietuvoje pirmiausiai reiktų išgyvendinti šią problemų polemiką.
Neseniai bare pačiupto žurnalo susumuotas turinys: vien pusnuogių vaikinų nuotraukos, gėjų barų ar privačių susiėjimų reklamos su net neslepiamu erotiniu kontekstu. Ar gėjų bendruomenė pati nekiša sau kojos, didelę dalį savo komunikacijos vykdydama kartais vien apie seksą, po to tikintis pagarbaus požiūrio į jų orientaciją ir vystant dialogą?
Augustas: Neteisinga piešti visos grupės visų interesų vaizdą pagal vieną žurnalą. Gėjams skirtų leidinių yra įvairių. Be to, jeigu padarytume homoseksualių vyrų apklausą Lietuvoje, tai dauguma jų turbūt skaito Delfi. O „Kreivių“ kontekste mes kalbame apie LGBT* grupę, kuri nėra vien tik gėjai.
Kita vertus, kas yra heteroseksualų žurnalas? Juk gerai žinoma, kad dauguma „erotinių kontekstų“, egzistuojančių viešojoje erdvėje, yra skirti būtent heteroseksualaus vyro fantazijai. Atvirai erotinėmis moterų nuotraukomis nuklotų žurnalų nereikia ieškoti baruose ar po jais. Tačiau nekeliamas klausimas apie pagarbą šiai orientacijai. Erotika egzistuoja, bet ji egzistuoja visur ir visokia. Kartais mažiau nutolusi nuo kitų temų, kartais – daugiau.
Marius: Ko gero, minėtasis žurnalas nėra ataskaita apie gėjų padėtį šalyje ar pasaulyje. Leidinys turi savo auditoriją ir jo turinį reikėtų vertinti būtent jos kontekste. Galbūt problema yra tame, kad nuomonę formuoja būtent tokio pobūdžio medžiaga, o socialinės reklamos, statistiniai duomenys, meno kūriniai praslysta pro akis nepastebėti.
Edvinas: Na, gėjų (kaip ir bet kuri kita) bendruomenė nėra kažkokia mafija, kur vienas bosas už visus nusprendžia, kokią komunikaciją su „išoriniu“ pasauliu dabar vykdyti, kokią apatinių liniją paleisti į prekybą, kokį „aplinkinių“ požiūrį ir dialogą formuoti. Tačiau kitas mitas, kad „sex sells“, tarkim, vis dar tiesa. Todėl klausimą galima apversti – ar heteroseksualų bendruomenė didžiąją dalį savo komunikacijos vykdydama vien apie seksą nekiša sau kojos? Tad galbūt nereikėtų leistis taip lengvai manipuliuojamiems. Ir kitas klausimas – kas pasakė, kad seksas turi būti kažkas „kišančio koją“ ir nepagarbaus? Šie klausimai liudija vis dar gajas universalios dorovės ir visuotinės moralės įtakų mūsų visuomenėje traumas. Turime dar daug nuo ko išsilaisvinti. Na, o apibendrinimus, kaip ir stereotipus, kiekvienas kuriame patys. Tad pradėti galima ir nuo to.
Kone didžiausias dėmesys Kreivėse skiriamas filmų peržiūroms. Kodėl būtent ši medija pasirinkta kaip dialogo žadintoja?
Augustas: Filmai – tai viena labiausiai prieinamų, mėgiamų ir suprantamų medijų.
Marius: O kuo daugiau lankytojų galime pritraukti, tuo reikšmingesnės tampa diskusijos.
Edvinas: Kine itin svarbus tapatumo momentas. Kinas apima itin platų žmogaus pojūčių spektrą, todėl galima teigti, kad tai yra medija su kuria žiūrovas susitapatina labiausiai. Tad nieko stebėtino, kad LGBT* naratyvų diskurse kinas užima aukštą vietą. Tačiau ne mažesnis dėmesys festivalyje skiriamas ir kitiems renginiams. Itin svarbi festivalio dalis – diskusijos. Pavyzdžiui, filmą „Dvi motinos“ lydinčioje diskusijoje pasiūlysime susipažinti ir pasikalbėti su Lietuvoje gyvenančiomis lesbiečių šeimomis. Po dokumentinio filmo „We Can Be Gay Today. Baltic Pride 2013“ premjeros kviesime pabendrauti su Baltic Pride dalyviais ir organizatoriais, o po filmo „Berniokė“ padiskutuoti trans* temomis. Intriguojantį filmo „Peaches pasidaro pati“ seansą lydės ne mažiau intriguojantys „Sapfo“ festivalio komandos pokalbiai apie „trans*, post-porną ir kitus mitus“. Festivalio metu bus pristatomas menininkės Arcanos Feminos tęstinis projektas „By the way“ („Beje“) – istorijas pasakojančių nuotraukų serija, kurioje kuriamas kitoks transseksualaus žmogaus portretas. Savaitgalį šokti kvies hetero ir homo normatyvus už durų palikti raginantis „k/reivas“, o pasimokyti tango žingsnelių bus galima Irmanto Bačelio vedamoje „Queer Tango“ pamokoje. Įsiklausyti ir išlaisvinti neišsakytus žodžius bus galima queer kūrybos skaitymuose „TARP Kreivių“. Taigi, daug galimybių dialogams megztis.
Kokias mintis, pažiūras ar klausimus, kaip niekad nebuvęs LGBT renginyje, į Kreives gali atsinešti eilinis praeivis?
Marius: Galbūt vertėtų paklausti, kokiu tikslu šis praeivis užsuka į festivalį? Esame atviri ir siekiame įtraukti kuo platesnę auditoriją, tad įvairios patirtys ir nuostatos yra laukiamos. Tačiau kartu tikimės, kad ir lankytojai bus atviri ir sugebės racionaliai priimti tai, kas, galbūt, yra nepažįstama. Tuomet visai nesvarbu, kokių pažiūrų ji/s buvo iki tol, svarbiau, koks išėjo po filmo ar diskusijos.
Laura: Kai buvau paauglė visi LGBT* renginiai buvo pogrindyje. Net ir sužinojus apie juos, atrodė, patekti nebus įmanoma. Dabar jie atviri visiems (netgi vyksta „Skalvijoje“), galima sudalyvauti ir pamatyti savo akimis.
Edvinas: Turbūt svarbiau, kokias mintis, pažiūras ar klausimus tas praeivis gali išsinešti. Norėtųsi, kad išeitų ne tuščiomis.
Internete:
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt