Volvo Cars kūrybos strategė Austė Skrupskytė – išeivė, besistengianti pasaulio žemėlapyje ryškiau nubrėžti Lietuvos kontūrus. Gyvendama ir dirbdama Švedijoje, laisvu laiku ji kuria Lietuvai. Ir nors žymeklį kas kelerius metus mergina smeigia vis kitoje žemėlapio vietoje, Austė drąsina, kad šalies pakeitimas ir karjerai ir asmenybei – tik į naudą. Apie kūrybines idėjas, drąsą keisti pasaulį aplink save ir kartais šaltus švedus, šiltas pokalbis su Auste Skrupskyte.
Studijavai ir dirbai įvairiose šalyse, taip pat daug keliauji. Tikriausiai anksti pajutai, kad esi pasaulio žmogus ir gali dirbti, gyventi ir leisti laiką bet kur pasaulyje?
Geras klausimas. Kai man buvo apie keturiolika, atradau daugiau socialinių tinklų, pasaulis pradėjo atrodyti mažesnis, nei mūsų tėvams. Norėjau studijuoti reklamos industriją, bet tai buvo dar taip tolima Lietuvai, tad natūraliai atrodė, kad ši industrija ir kūrybinis darbas yra didesni kažkur svetur.
Pradėjus keliauti, Londonas buvo pirmoji stotelė. Ten sutikau žmonių iš įvairiausių šalių ir pasaulis dar labiau sumažėjo mano akyse. Baiginėjant mokyklą ir universitete labai lengvai atradau save, tad išvažiavus nebuvo kažkokio didžiulio pokyčio.
Dabar tu gyveni Švedijoje. Koks tavo akimis yra šiaurietiškas gyvenimo būdas?
Artimas ir tolimas. Ganėtinai artimas, nes šiek tiek ramesnis ir santūresnis, nei mums, lietuviams, priimtinas. Bet tuo ir tolimas, kad šiauriečiai dar ramesni, negu mes. Ganėtinai stipriai jaučiasi, kad Švedija ir geografiškai ir kultūriškai atitolusi nuo Centrinės ir Vakarinės Europos. Bet labai artima ir atvira nuomonėms, naujovėms ir žmonėms. Atvira visiems. Pasaulis tai mato – na, pavyzdžiui, turime Gretą Thunberg, kuriai dabar septyniolika metų. Tai šalis, kuri atvira idėjoms. Būti joje – geras jausmas.
Kaip tau sekasi su tuo gyventi?
Tai susiję ir su tavo pirmuoju klausimu. Aš pati esu atvira kitiems žmonėms, tad stengiuosi tokia išlikti ir čia. Mano draugas yra švedas, tad tai be abejo padeda. Manau, be jo būtų daug sunkiau integruotis. Ir kalbu visiškai ne apie kalbą – angliškai čia žmonės kalba daug aiškiau, nei kartais Londone, kur tiek daug akcentų (šypsosi). Skambės stereotipiškai, bet tas šaltumas jaučiasi ir reikia pakankamai daug laiko, kad susigyventum su švedais. Užtat kai švedai atveria tau duris, jie priima tave į savo namus lyg šeimos narį. Pradžia – sunki, bet suartėjus jie labai noriai būna šilti ir artimi.
https://www.instagram.com/p/CIONiu-gDsx/
Tavo naujoji tinklalaidė Change – kuriama lietuviškame projekte “What do people do?”. Kaip gimė ši idėja?
Labai noriu daugiau kūrybinių minčių atnešti į Lietuvą ir prisidėti prie mažesnių kūrybinių projektų būtent Lietuvoje, nes manau, kad tai – labai svarbu. Tai ir man pačiai padeda šioje visoje koronos situacijoje. Visą laiką galvoju, kiaip galėčiau daugiau prisidėti prie lietuviškų projektų ir būti arčiau Lietuvos, tad tai yra tam tikra pradžia, nes “What do people do?” Kūrėją Rasą Jusionytę pažįstu iš anksčiau.
Labai tikiu “What do people do?” projektu – ir žurnalu, ir tinklalaide. Manau, kad turime į darbą pradėti žvelgti moderniau, atviriau ir garsiau apie tai diskutuoti. It’s ok not to feel ok at work. Ir esu labai dėkinga Rasai, kad pasitiki ir prisileido mane taip artimai į savo komandą ir dalį projekto kūrimo. Taip kartu kuriame tinklalaidę, į kurią žiūrime kaip į modernaus darbo mentorystę.
Tai ir paskatinimas lietuviams, kad turėtume investuoti daugiau laiko į kūrybą. Ypatingai daugiau jos atvežti iš užsienio, leisti ateiti idėjoms iš svetur ir nebijoti, kad žmonės yra išvažiavę. Mes galime kitaip sužaisti, atvežti kūrybinių idėjų kitais būdais ir jas plėsti čia. Gyvenimas užsienyje nėra Lietuvos pametimas, atvirkščiai, noras įdėti Lietuvą į didesnį žemėlapį, padaryti kūrybą Lietuvoje įdomesne.
Tinklalaidė Change yra apie žmones, kurie drastiškai pakeitė karjerą. Ar tavo pačios karjeros istorija galėtų būti viena jų?
Ir taip ir ne. Taip, nes aš niekada neatmetu galimybės, kad mano karjera galėtų pasikeisti. Tik gal ne taip drastiškai, nes mano veiklas visąlaik jungia kūryba ir kūrybinis darbas. Man nesunku pakeisti šalis ir darbą. Dažnai žmonėms tai atrodo toks milžiniškas dalykas, stigma iš anksčiau, kurios neįmanoma pakeisti. Industrijoje sukuosi gal kokius septynerius metus, bet darbas, kurį dabar turiu, yra ganėtinai aukštos pozicijos ir tai įvyko tik per tuos visus šalių pokyčius. Bet jei dar suksiuosi darbo rinkoje kokius keturiasdešimt metų, kodėl nepabandžius iš naujo. Ši podcast’o mintis ir gimė iš tokios drąsos.
Kalbindama pašnekovus daug dėmesio skiri jų emocinei būklei. Galima sakyti, dabar net madinga atsigręžti į save. Kaip tau pačiai sekasi klausytis savo vidinio “aš”?
Gal ir dėl šios mados, bet sekasi vis geriau. Manau, net ir persikėlimas į Švediją padėjo, nes ritmas tikrai sulėtėjo – anksčiau visur lėkdavau. Tuo pačiu prisidėjo ir korona, leido duoti sau dar daugiau laiko, atsisukti į save ir pagalvoti, kas man patinka.
Anksčiau būdavo tie momentai, kai jauti, kad kiti gali kažką daryti ar atrodyti kažkaip, o aš tai tikrai negalėčiau. Ir pradėjau dažniau savęs klausti, kodėl aš negalėčiau? Iš kur tokia stigma? Tie late twenties padeda geriau suprasti. Stengiuosi savęs daug klausti. Užtat ir Change pokalbiuose to klausiu, nes man įdomu, kaip kiti ieško savęs viduje.
Volvo dirbi kūrybos stratege. Kaip pradėjai dirbti su Volvo ir kaip tavo darbas atrodo dabar?
Prasidėjo jis ganėtinai netikėtai, bet tradiciškai. Su savo draugu gyvenome Berlyne, bet jau turėjome minčių, kad laikas judėti toliau. Kai kalbėjome apie Švediją, vienintelė kompanija, kuri mane domino dirbti buvo Volvo Cars, nes tai – viena didžiausių skandinavų kompanijų ir reklamos industrijoje ganėtinai gerbiama. Kai aplikavau į darbą, viskas labai greitai susisuko, o ir taip tiko prie to, kas aš esu, tiko mano karjerai ir kūrybiniam darbui.
Pradėjau dirbti su skaitmenine rinkodara ir socialiniais tinklais, tuo pačiu metu įmonėje pradėjo dirbti ir naujas kūrybos direktorius iš “Forsman & Bodenfors” reklamos agentūros, kuri yra viena didžiausių pasaulyje. Ir jis tapo mano vadovu! Tai buvo tobulas momentas, kai kompanijoje vyko didžiuliai pokyčiai ir aš gavau šį kūrybos stratego darbą, kurį dabar dirbu su dar dviem kolegomis.
Kadangi esame centriniame įmonės biure, mes dirbame prie globalių Volvo Cars kampanijų. Ieškome idėjų, kurios gali būti žmonėms artimos. Volvo grožis tas, kad mes nebandome būti kažkuo, kuo nesame, bet padedame žmonėms būti saugesniems ir tvaresniems. Mano pirma didžiausia kampanija, prie kurios dirbau pernai, buvo paleistas į rinką pirmasis elektrinis automobilis.
Iš dalies ir prisijungiau prie šios kompanijos dėl to, kad visų pirma reklamos industrijoje mašinos yra didžiulė ir įdomi rinka. Dideli biudžetai, projektai, dirbi su gerbiamais kūrybos vadovais ir įžymybėmis. Iš kitos pusės, ši industrija eina per didžiulį pokytį. Elektromobilių atėjimas – praktiškai didžiausias pokytis per visą automobilių industrijos gyvavimą. Tai ganėtinai įdomus laikotarpis dirbti tokioje įmonėje.
Aišku, darbas didžiulėje kompanijoje turi ir savų minusų – centriniame biure yra daug žmonių, daug skirtingų nuomonių, kartais procesai būna lėti, o kartais labai greiti. Šis darbas gali būti chaotiškas, bet vis tiek labai įdomus. Būna visaip (juokiasi).
Kaip vykdant kasdienes užduotis nenužudyti produktyvumo ir svarbiausia – kūrybiškumo?
Kiekvieną dieną užduodu sau šį klausimą. Tokioje didelėje kompanijoje, dirbant prie kūrybinių užduočių, įvairūs vadovai kontroliuoja tavo laiką, rezervuoja jį susitikimams. Gal iš dalies dėl to ir gimė ši mano tinklalaidė ir kitos kūrybinės veiklos. Savo laisvu laiku leidžiu sau daug laiko skirti kūrybai, kad galėčiau kaip įmanoma greičiau atnešti idėjų į darbą. Jei visiškai atsijungčiau nuo kūrybinių minčių, kurios man yra natūralios, būtų daug sunkiau su darbais ir projektais.
Stengiuosi visą laiką galvoti globaliai. Darbe daug kalbame apie populiariąją kultūrą ir visa, kas vyksta bei apie ką žmonės kalba – muzika, menas, nesvarbu. Užduodame klausimą, kaip mūsų kompanija gali su tuo susitapatinti. Aš – smalsi siela, tad stengiuosi ir laisvu laiku taip žvelgti bei įsikvėpti, kad nedingčiau kasdienybėje tarp susitikimų ir užduočių.
Taip pat didesnėje kompanijoje labai padeda turėti kūrybininko vardą, nes leidi savo mintims nuklysti. Ir tu pats ir kiti supranta, kad kartais tau reikia pažiūrėti į dalykus iš kitos pusės ir per daug nesusigyventi su prekiniu ženklu, kad suprastum, kaip žmonės jį mato.
https://www.instagram.com/p/CHab752A3Qu/
Kokiais būdais tu stengiesi apžvelgti tą bendrą vaizdą?
Be abejo, padeda socialiniai tinklai ir internetas. Reikia daug skaityti – visko, ir interneto, ir knygų ir žurnalų. Ir klausyti, ir žiūrėti. Kas būna ganėtinai daug apimanti ir išblaškanti užduotis. Atrodo, kad turi nesibaigiantį sąrašą dalykų, kuriuos nori dar pažiūrėti ir paskaityti. Užtat ir bandau kartais save išsukti iš komforto zonos ir paskaityti kažką kitokio, ko niekada neskaityčiau. Ar pažiūrėti filmą, kurio niekada nežiūrėčiau, bet mano draugas labai nori. Iš kitų pusių prieiti prie dalykų. Paklausti žmonių, kurie nėra panašūs į mane – ką jie žiūri, skaito ar galvoja. Stebėti rekomendacijas iš visų pusių. Būti atviram žmogui.
Skamba kaip didžiulis turinio kiekis, kurį suvartoji. Kaip nepasimesti, neperdegti?
Taip, tai dar vienas mano kasdienis klausimas sau. Nebandyti apimti visko vienu metu, nes būtų labai sunku apie viską visą laiką žinoti. Ko, deja, dažnai yra iš visų tikimasi – kad žinosi ir apie politiką, ir apie technologijas, ir apie mašinas, madą ar tvarų pasaulį. Man, kaip ir daugeliui, nepatinka, kad iš visų yra tikimasi viską žinoti. Mano patarimas sau, bet ir kitiems – nebandyti to visko vienu metu apimti. Geriau domėtis po truputį skirtingais dalykais. Man tai gaunasi natūraliai – jei paimu knygą viena temą, tai kokį mėnesį ar du linkstu į tą temą, vėliau į kitą.
Viename interviu buvai pavadinta “Instagramo žmogumi”. Koks dabar tavo santykis su socialinėmis medijomis?
Mano karjera ganėtinai užsisuko su Instagramu, tad tikriausiai taip ir buvau pavadinta. O žiūriu visaip. Vasaros pabaigoje buvau beveik mėnesį atsijungusi nuo Instagramo. Buvo visai nesudėtinga ir jaučiausi labai puikiai, nieko netrūko. Taip padariau dėl to, kad pastebėjau, jog per daug pradėjau stebėti, ką veikia kiti. Daugiau laiko praleidau su kitais, nei su savimi – tai suvokus man buvo šokiruojantis momentas. Leidau sau sustoti, o dabar stengiuosi į tai žiūrėti kitaip, nesusivienodinti su turiniu Instagrame. Labiau suvokti, ką veikiu socialinėse medijose ir būti atvirai tam, kaip jaučiuosi būdama ten. Tai – didžiulė mūsų kartos dalis ir tikiu, kad Instagramas dar greit nepabėgs. Pasikartosiu, bet jau ir prieš kokius šešerius metus sakiau, kad tai – galimybių vieta. Tai faktas.
Atsekit žmones, kurie kelia bet kokias blogas mintis, emocijas. Nėra būtina žiūrėti į tai, kas nepatinka. Kuruokite informaciją.
Kaip pandemija pakeitė tavo darbinį gyvenimą?
Būdamas be šeimos, be artimų draugų, labiau atsisuki į save, savo kūrybą. Pastebėjau, kad kai sustoju ir išmokstu pasiklausyti, ateina idėjos. Vienintelis dalykas, ką gali su jomis daryti – arba jas pamesti, arba bandyti įgyvendinti. Man tas sulėtėjimas buvo į gerą, nes atsirado laisvės paieškoti idėjų. Iš kitos pusės, darbo Volvo atžvilgiu, buvo sudėtingiau, nes viskas vyko lėčiau, kartais per atstumą, tai manau, kad darbas būtų efektyvesnis, jei to nereikėtų. Bet man asmeniškai leido mintims labiau susigulėti.
Kaip kiekvienas galime kūrybingai išnaudoti šį laiką, kuomet daugiau būname namuose?
Leisti mintims eiti ten, kur jos nori eiti. Imti tą knygą ar filmą, prie kurio linksta širdis. Kadangi galime lėčiau gyventi, turėtume leisti savo mintims ir pomėgiams nuvesti save į netikėtas vietas. Jei skaitydama knygą, pajuntu, kad noriu imti kitą – tai ir pradedu kitą! O tada suprantu, kad ne veltui, nes ji man leido sugalvoti naujų klausimų tinklalaidei ar davė naują mintį mano darbui. Neužspausti savęs į kampą ir nuoširdžiau pažiūrėti į turinį, kurį vartoji. Nesigėdyti keistesnės knygos ar prastesnio serialo. Viskas, ką darome, duoda mums kūrybiškumo idėjų. Leisti sau būti.
https://www.instagram.com/p/CItUy7bgPhx/
Straipsnis originaliai publikuotas žurnale L’Officiel Lithuania