Pažvelgus į skulptūriškus natiurmortus fotografo Justino Vilučio nuotraukose, pasijunti
lyg gavęs galimybę per rakto skylutę pažvelgti į kitą pasaulį. Šį įspūdį vertina ir tokie
fotografo klientai, kaip Nike ar Kenzo. O pakalbėjus su pačiu fotografu pasidaro aišku, kad ne
tik jo nuotraukų istorija tęsiasi už užfiksuoto kadro, bet ir jo paties idėjos išeina kur kas
plačiau, nei apibrėžiamos tradicinės fotografijos ribos. „Tikrai turi susitepti, jei nori sukurti
kažką tokio”, – pasakodamas pie karjerą Paryžiuje, fotografijos aikštelės užkulisius ir
kūrybines ambicijas šypsosi Justinas.
Visur prisistatydamas pamini tris šalis – Lietuvą, Šveicariją ir Prancūziją. Papasakok apie savo veiklas kiekvienoje jų.
Mokiausi Lietuvoje, baigiau Vilniaus Jėzuitų gimnaziją. Išsikrausčiau į Londoną 2010 metais, kur pradėjau studijuoti grafinį dizainą. Maniau, kad man patiks, nes ši disciplina sujungia daug įvairių dalykų, bet po kurio laiko supratau, kad aš iš tikrųjų nekenčiu grafinio dizaino. Man nepatinka dirbti su klientais, patys darbai ir panašiai. Fotografuoti pradėjau dar Lietuvoje, kai man buvo šešiolika. Ir kuo labiau nemėgau grafinio dizaino, tuo labiau tiesiog fotografuodavau.
Kai supratau, kad nekenčiu grafinio dizaino, šaukštai jau buvo po pietų. Nenorėjau mesti universiteto paskutiniais metais. Taigi aš jį pabaigiau ir tuomet įstojau į ECAL universitetą Lozanos mieste Šveicarijoje, kuris yra maždaug valanda kelio traukiniu nuo Ženevos. Ten pradėjau mokytis fotografijos magistro. Gyvenau Šveicarijoje daugiau nei dvejus metus.
Visi mano darbai dabar – Paryžiuje, nors ir Lietuvoje praleidžiu nemažai laiko.
Esi dirbęs įvairiose didžiosiose pasaulio sostinėse. Ar galėtum palyginti darbą ten ir Lietuvoje? Ar mes jau galime lygiuotis į tą profesionalumo lygį?
Nelabai žinau, kas yra Lietuvoje, nes aš čia niekada nedirbau. Vienintelė kolaboracija, kurią dariau maždaug prieš metus, buvo su „Friends and Frames“. Agentūra, kuri man šį darbą pasiūlė, buvo pakankamai atvira ir aš tiesiog norėjau padaryti tas nuotraukas. Šiaip ar taip būčiau fotografavęs akinius. Tai buvo vienintelis kartas, kai dirbau Lietuvoje.
Jei gaunu čia pasiūlymus, dažniausiai jie būna tokie, kad net ir norėdamas negaliu jų priimti finansine ar sąlygų prasme. Taip pat man svarbu, kad viskas būtų derinama per agentūrą.
Pats vadybiniu darbu neužsiimi?
Užsiėmiau, kai baiginėjau savo magistrą, dar gyvenau Lozanoje ir gavau pirmus didelius savo darbus. Tokius, kaip Nike kampanija – kolaboracija su dizaineriu Jun Takahashi. Tuo metu aš apie metus pats save atstovavau, turėjau daug ir prodiusavimo darbų.
Prodiusavimas toks, kad dažniausiai set dizainą darausi pats. Fotografija šiaip nėra labai sudėtinga – šviesa, aranžuotė. Bet svarbiausia, ką tu matai ekrane priešais. Tai yra kažkas, kas nuotrauką paverčia tikrai individualia. Aš turėdavau suorganizuoti visą fotosesiją – ieškoti asistentų, studijos, įrangos ir panašiai. Dešimtys ilgų elektroninių laiškų kasdien, kuriuos turi atidžiai peržiūrėti. Tai gan sunkiai įmanoma padaryti efektyviai.
https://www.instagram.com/p/B91bQoSh2KZ/
Niekada nebuvau jokio fotografo asistentas, niekada nenorėjau juo būti. Daug kas sako, kad galima nestudijuoti fotografijos, geriau būti asistentu. Ir kad privalai tą praeiti. Man tai niekada neatrodė aktualu ar įdomu, dėl to vos tik baigiau mokslus, dar negavęs diplomo aš jau pradėjau dirbti.
Fotografė Aleksandra Kingo „L’Officiel Lithuania“ interviu sakė, kad nereikia studijuoti fotografijos, geriau asistuoti dideliems fotografams. Tavo nuomone, studijuoti vis tik reikia?
Aš nemanau, kad būtina studijuoti. Ar būtina kažką daryti apskritai? Bet aš rekomenduočiau studijuoti, jei turi daugiau meninių, ne tik komercinių ambicijų. Dėl to, kad tai atveria tavo pasaulį labiau, nei galėtum pats tai padaryti. Supažindina tave su dalykais, su kuriais nebūtinai pats susipažintum. Studijuodamas patiri spaudimą, kurio gal šiaip nepatirtum ir darai projektus, kurių galbūt nekenti, bet jie prisideda prie tavo formavimosi.
Esi pasakęs, kad „fotografo profesinė sėkmė priklauso nuo turimo skonio, o ne nuo ypatingų techninių įgūdžių“. Techninius įgūdžius lavinti galima per praktiką, domėjimąsi, tačiau kaip patartum lavinti skonį, gal būtent studijuojant?
Studijos nėra kažkas švento, kas tau tai atneš. Aš maloniai atsiliepiu apie savo studijas, nes gyvenime nemačiau nė vieno fotografijos kurso ar universiteto, kuris būtų toks geras, kokį aš baigiau, bent kalbant apie meną. Kažkas, būdamas ten, kur ne taip gerai dėsto, gal ne taip gerai ir atsilieps.
Techninių įgūdžių išmokstama. Taip pat dažniausiai turi asistentus, kurie yra labai patyrę ir turi daug daugiau metų įgūdžių, nei tu, būna dirbę su daug daugiau projektų, nei tu galėtum kada nors dirbti. Jie turi projektą kas antrą dieną ir dirba su įvairiais fotografais, įvairiais stiliais. Su visa technine puse jie tau padės. Kadangi aš fotografuoju tiesiai į kompiuterį, kad galėčiau iškart matyti, kaip tai atrodo, visada žinau, kad turiu žmogų, kuris rūpinasi tuo, kad visi tie failai atrodytų teisingai, kad ekspozicija būtų teisinga.
Techniniai įgūdžiai – padengti. Tau reikia įsivaizduoti, ko nori, o kaip tai padaryti, tau padės kiti žmonės. Prie projekto dirba daug žmonių. Tai – kompleksinis darbas, kurį tu sujungi, nes parenki tuos žmones, įvaizdžius.
Kiek žmonių gali stovėti už tavo nuotraukos?
Priklauso nuo projekto, bet nedaug, nes aš daugiausia fotografuoju objektus. Tai nėra tos mados fotosesijos, kur už didelio fotografo nugaros stovi būrys žmonių. Būname aš, prodiuseris, meno direktorius, pora mano asistentų. O kartais būna ir taip, kad turiu fotoseisjos dizainerį, kuris pats turi aštuonis asistentus. Kartais mes komandoje turime žmogų, kuris tiesiog valo produktus. Tada gali būti ir dvidešimt žmonių.
https://www.instagram.com/p/CEZJQo2hUXl/
Tavo nuotraukose labai daug sluoksnių, objektų, temų. Kaip pasiruoši savo kadrui?
Mano darbo pagrindas būtų vaizduojamasis menas arba skulptūra. Manęs savaime fotografija nelabai domina. Aš nežiūriu fotografijos darbų, labiau noriu pamatyti nuotraukas iš parodų, darbų nuotraukas, tapybos darbus ir panašiai. Didelis mano ruošimasis yra tai, kad visą laiką kaupiu vis daugiau informacijos ir įvaizdžių, kuriuos po to skirstau tam tikrais gabalais. Kai gaunu projektą, skiriu pusdienį ar porą dienų, kad visus tuos įvaizdžius sudėliočiau į tai, ką noriu. Bet tai nėra koliažas.
Yra fotografų, kurie dirba su reklamos produktais – jie turi nusipiešti praktiškai viską, kaip atrodys finalinis kadras. Aš taip niekada nedarau, bet maždaug žinau, kokie elementai bus ir vietoje žiūriu, kokį santykį jie turi. Po to vyksta set dizaino rinkimas, ypač jei aš pats jį darau. Tuomet, jei būnu Lietuvoje, apsilankau bet kokioje statybinių medžiagų parduotuvėje, kur susirenku daug dalykų, kurie bus naudojami.
Kartais daiktus, kurie man tinka, randu ir gatvėse. Atsimenu, kai dariau pirmą darbą, atvažiavau iš Lozanos į Paryžių ir tai buvo ta diena, kai Prancūzija laimėjo Pasaulio futbolo čempionatą 2018 metais. Visi žmonės buvo pašėlę, automobiliai degė, pusnuogiai žmonės šokinėjo nuo automobilių.
Žinojau, kad vienai nuotraukai man reikės akmenų, bet juk negaliu tempti iš Šveicarijos į Prancūziją akmenų. Reikėjo eiti jų ieškoti, bet per minias žmonių neprasibrausi. Nieko, galvojau, rasiu kitą dieną. O kitą dieną visas Paryžius išvalytas, nors dar vakar aplinkui mėtėsi milijonai akmenų. Pastebiu benamį, kuris buvo susikrovęs savo mantą ant kažkokio sanitarinio mazgo ar vamzdyno, kuris buvo remontuojamas. Aš matau, kad po daiktais yra neblogų akmenų, su gražiais vamzdžių įspaudais. Nusitempiau tuos akmenis į studiją, o asistentas turėjo gerokai paplušėti, kad nuplautų kvapą.
Savo fotografija stengiuosi kurti paralelinį pasaulį, o nuotraukos tampa įrankiu žiūrovui į tą pasaulį žvilgtelėti. Matai, kad už nuotraukos ribų kažkas tęsiasi. Kad tie objektai nėra tik dėl nuotraukos. Dėl to kartu mane domina tokie dalykai, kurie yra kažkas, kas per aštru, per šlykštu, per drėgna, per ryšku ir taip toliau. Man patinka, kai būna per daug.
Vienas mano mėgstamiausių Larso von Triero filmų yra „Melancholia“. Pabaigoje Charlotte Gainsbourg ir Kirsten Dunst kartu laukia, kol į Žemę tuoj atsitrenks kita planeta, ir tu pamatai tą milžinišką pliūpsnį. Tai man – kažkas nepaprastai gražaus. Ir šiaip jei pasaulis baigiasi, tai – kažkas gražaus. Objektai prieš pačią savo mirtį, prieš pat irimą yra patys gražiausi. Gėlės, kurios tuoj nuvys yra labiausiai išsiskleidusios, ryškiausios.
https://www.instagram.com/p/CFMxVT_hFep/
Ar nuotraukose bandai įamžinti savo gyvenimo etapus bei tuometines idėjas kaip metraštyje?
Gal tai buvo kažkas, ką aš anksčiau dariau, kai norėjau pamėgdžioti Juergen Teller. Ypač kai gyvenau Londone ir išėjo mano knyga „Becoming a dog“. Tuo metu fotografavau žmones, dariau visai kitokias nuotraukas. Jos buvo šiek tiek autobiografinės. Nuotraukos šiaip ar taip net ir nenoromis atspindi tai, ką tu jauti ir galvoji tuo metu. Bet specialiai tai neveikia.
Tai, ką aš darau dabar, yra labiau impulsyvu ir jutimiška. Bet neplanuoju taip, kad norėčiau pasakyti kažką didelio. Nežinau, ką aš noriu pasakyti nuotraukomis. Turbūt nieko.
Kokia buvo kelionė iki šio nugludinto stiliaus, kurį turi dabar?
Kokiais 2011 ar 2012 metais atsirado post-internetinis menas. Pavyzdžiui, Ryan Trecartin, Jordan Wolfson ir kiti jame veikę menininkai naudojo įvaizdžius, kurių prieš tai nematei. Jie atspindėjo internetą ir tai, kas jame vyksta, sujungdami videomeną, interneto sluoksnius, tapybą, skulptūrą – viską. Bet tai kažkas kitokio, nei iki tai buvusi tradicinė fotografija. Tradicinės medijos, bet tiek persmelktos interneto estetikos, kad jos tapo visiškai kitokios. Apie tai internete yra gera Brad Troemel paskaita „89 Plus Marathon“ festivalyje, vykusiame „Serpentine Gallery“.
2016 metais, persikrausčius į Šveicariją, aš nebegalėjau fotografuoti taip, kaip anksčiau fotografavau, nes tai, ką dariau, buvo kvaila, visą gyvenimą nenorėjau taip dirbti. Nenorėjau būti žmogumi, kuris nevykusiai parodijuoja Juergen Teller, Corrine Day ir panašius fotografus, kurie buvo devyniasdešimtųjų grunge stiliaus atstovai. Pradėjau daryti daugiau skulptūros, fotomanipuliacijos, naudotis 3D programomis – „Cinema 4D“ ir panašiai. Tačiau norėjau tai sujungti į fotografiją ir išmokti kažko naujo. Nenorėjau tiesiog lipdyti kažkieno kito įvaizdžių. Pagalvojau, kodėl man realiai to nenufotografavus. Tada pradėjau labiau gilintis, kaip padaryti still life nuotraukas.
2016 metais pradėjau fotografuoti taip, kaip fotografuoju. Tačiau taip išėjo, kad universitetas, kuriame mokiausi, buvo siaubingai griežtas ir turėdavau jame būti nuo 8 val. ryto iki 9 val. vakaro ir negalėjau praleisti nė akimirkos. Nuolat mokiausi – ir naktimis, ir savaitgaliais. Miegodavau gal po tris valandas. Aišku, nepadėjo tai, kad aš neturėjau pinigų, nes Šveicarijoje gan brangu. Nelabai turėjau namų, ypač pirmaisiais metais – gyvenau kažkokiame garaže, pusantros valandos kelio pėsčiomis nuo universiteto. Dėl to keldavausi 5 val. ryto ir išeidavau tamsoje per sniegą ir kalnus į universitetą.
Tokiomis sąlygomis buvau priverstas dirbti kuo daugiau. Niekas manęs neskatino tiek daug dirbti, bet tiek dirbdamas jauti tikslą gyventi. Nemanau, kad iki tol mano gyvenimas buvo labai geras. Darbas suteikia tikslą ir malonumą. Taigi tuo metu labai daug dirbau ir per praktiką nugludinau įgūdžius. Pradėjau jausti, kaip viskas atrodo ir kaip gali atrodyti. Sužinojau, kurie objektai ir kokia šviesa veikia ir ko tu išvis nori.
Iki šiol darau kažką panašaus, bet matau, kad tai, ką dariau prieš metus, dariau kur kas blogiau, nei dabar. Nepaliaujamai išmokstu kažko naujo ir tiksliau žinau, kaip pasiekti rezultatų, kurių noriu. Nugludinta estetika ir ryškūs hiper-realūs dalykai susiję su tuo, kad mes matome vis daugiau kompiuterinės estetikos. Madoje ir produktuose yra naudojama kompiuterinė grafika, kurią kartais kiek sunku atskirti nuo tikrovės. Dėl to mano nuotraukos yra kiek purvinokos, šiurkštokos ir kažkas jose yra kitaip. Kompiuteriai bent kol kas nesugeba taip imituoti atsitiktinumo, nepavykusių detalių. Taip pat, kompiuteriu tu lauksi valandų valandas ir dienų dienas, kol tau išrenderins vieną failą, o viskas yra labiau pasiekiama, kai fotografuoji. Gali realiai manipuliuoti. Dėl to manau, kad nuotraukos – labiau skulptūriškos, nei fotografiškos ar skaitmeninės, nes turi tikrai susitepti, jei nori sukurti kažką tokio.
https://www.instagram.com/p/B_M72ZQh2BC/
Tavo nuotraukas peržiūrinėjau klausydama tavo miksų „Soundcloud“. Tai joms suteikė dar daugiau energijos ir spalvų. Koks dabar tavo ryšys su muzika?
Muzika mano gyvenime jau labai seniai. Dar būdamas mažas grojau klavišiniais, vėliau daug mokiausi dainavimo ir grojimo klavišiniais privačiai. Tai labai pakeitė mano gyvenimą – muzika yra kur kas giliau paliečiantis menas, nei fotografija ar kiti vizualieji menai. Muzika paliečia net stipriau nei kinas. Ji pakeičia viską aplinkui. Jei vaikščiotum dabar ten, kur yra daug sniego, įsijungtum bet kokią dainą – emocijas justum daug stipriau. Labai panašiai, kaip užuodus kvapą pajunti kažką, ką jutai prieš dvidešimt metų. Muzika suteikia tam tikrą savo kūno palikimą. Tai – kažkas, kas tave atpalaiduoja, kur tu pasimiršti, pasimiršta bėdos.
Mane labai domina tokie kompozitoriai, kaip Iannis Xenakis, kurie naudodavo triukšmą ir disonansus. Bet taip pat man patinka ir t.A.T.u. Klausau didelės muzikos amplitudės. Aš nefotografuoju kasdien, kartais net nefotografuoju kiekvieną mėnesį. Tada užsiimu muzika.
Tikriausiai vasarą bus ir mano nauja paroda Paryžiuje, kurią darau pagal „Le Grand Bouffe“ – aštunto dešimtmečio filmą apie tai, kaip keletas vyrų savaitgalį užsidaro su prostitutėmis ir daugybe maisto, tam, kad visi nusižudytų nuo apsivalgymo. Darydamas parodas dažniausiai remiuosi filmais, nes tai suteikia tam tikrą takelį, kuriuo gali eiti. Taigi ruošiu parodą šia tema. Ir tuo metu tikriausiai išleisiu plokštelę. Paleisti vien nuotraukas nėra taip įdomu.
Taip pat noriu daugiau užsiimti videomenu. Šiuo metu man video ir kinas yra kur kas įdomiau, nei fotografija. Kad ir kaip lėkštai skambėtų, tikiuosi, kad ir nuotraukose papasakoju kažkiek istorijos. Bet negali jos išvystyti taip, kaip gali išvystyti ten, kur susijungia judantis vaizdas, siužetas, muzika. Taip pat ir klientai vis labiau reikalauja videoturinio, nes vis mažiau turinio mus pasiekia popieriniu, analoginiu formatu. Dabar viską vartojame per internetą. Dėl to dabar koronaviruso metu labai daug video kompiuterinės grafikos, nes tai daug lengviau padaryti, kai yra taip apribotos darbo galimybės.
Dar kalbant apie planus, esu numatęs leidinį apie šlykščiausius dalykus, kokius esu matęs. Jį tikriausiai išleisiu 2022 metais.
Grįžtant prie tavo pasakytos minties apie tai, kad fotografo sėkmė priklauso ne nuo techninių įgūdžių, o nuo turimo skonio – panašu, kad skonį patarsi lavinti plačiai ir įvairiose disciplinose?
Taip, manau, kad mano idealas yra helenistinis žmogus. Turi mokėti groti, deklamuoti poeziją, ją kurti ir taip toliau. Neapsiriboji viena sritimi, o išpleti savo akiratį kuo labiau. Tai, kad tu galbūt rašai savo malonumui, ar groji – gal to niekam ir neparodysi – bet energija ir emocija, kurios pasikrausi, turės didžiulės įtakos tavo tiesioginiam darbui.
Su kuo didesniais klientais dirbi, tuo būdamas fotografas vis labiau dirbi kaip meno direktorius ar kūrybos direktorius. Aš pats neliečiu filmavimo kameros, bet aš galiu režisuoti. Tikriausiai galiu net neliesti fotoaparato, bet aš būčiau fotografas. Kažkas kitas padarytų taip, kaip aš noriu, pagal mano nurodymus. Bet tai, ar aš paspaudžiu fotoaparato mygtuką, ar ne, nieko nekeičia. Viską keičia tik tai, koks tavo skonis, ko tu nori ir kokia tavo vizija.
Ką dabar pasakytum fotografui, kuris buvai savo profesinio kelio pradžioje?
Vienas iš dalykų, kurį pasakyčiau, tai mano mėgstama Mao Dzedongo citata, kuri angliškai skamba taip: „There is great chaos under heaven, the situation is excellent!“. Mažiau bijočiau dalykų, dėl kurių bijojau anksčiau, nes viskas galų gale būna gerai. Sukaustai save ir tau tai kenkia.
Stilius ir viskas, ką darai yra atspindys ne to, ką tu moki, o to, ko nemoki, kokias klaidas darai. Tavo stilius atsiranda per nesėkmes. Nesėkmės metu tu randi kelius aplinkui ir gali vystytis. Nebijok daryti daugybės klaidų. Nesėkmė ir nepavykimas sukuria tave kaip žmogų.
Pavyzdžiui, pažiūrėkime į Sergio Leone Spaghetti vesternus. Jie atsiranda kaip amerikietiškų vesternų imitacija Italijoje, tačiau jie nepavyksta. Dėl mažo biudžeto Ennio Morricone naudojo tik limituotą garso paletę. Tačiau pažiūrėjus jo vesternus su Clintu Eastwoodu, girdi visus tuos efektus, šūvio garsus ir juos prisimeni. O milžiniškų orkestrų muzikos amerikietiškuose vesternuose neatsimeni.
Kaip ir mano mėgstamas filmas „RoboCop“. Jo scenarijus nesėkmingai kopijuoja tuo metu labai pasisekusį filmą „Blade Runner“. Jo režisierius Paul Verhoeven bando parodijuoti klasikinius amerikietiškus vesternus. Ir ta sintezė sukuria kažką, kas yra daug įdomiau, nei originalas. Dėl to aš linkęs klaidas ir nepasisekimus matyti kaip neatsiejamus nuo tolimesnio judėjimo. Tai nebūtinai progresas, tačiau to išvengti neįmanoma.
https://www.instagram.com/p/B39G_7MhgcA/
Interviu originaliai publikuotas žurnale L’Officiel Lithuania