Narimantas Venckevičius – elektroninės muzikos kūrėjas ir atlikėjas, dar žinomas kaip NRK1, taip pat įkūręs audiovizualinę studiją „Juolab“, priklausantis elektroninės muzikos leidyklai “Black Bakery”. Debiutinis kauniečio EP „Some of Mine“ pasirodė dar 2009-aisiais, o 2013-ųjų gruodį gimė ir antrasis NRK1 kūdikis „Kickophony“, į kurį, kaip pats pasakojo, sudėjo iki šiol brandžiausius ir tobuliausius savo kūrinius. Tiek apie juos, tiek apie garso ir vaizdo kūrimą bei kam dainoms (ne)reikalingi klipai Narimantas pasakoja ore.lt.
Žinojai, kad NRK1 yra televizijos kanalas Norvegijoje?
Taip, žinau. Tai sutapimas, nes savo pavadinimą susigalvojau gerokai anksčiau nei sužinojau apie tokį TV kanalą. NRK be vieneto yra ir leiblas. Bet ką čia sugalvosi tokio unique iš trijų raidžių. Trumpinau savo vardą ir tiek.
IMDb sako, kad buvai portugališko mažo biudžeto filmo „Backwards“ garso dizaineris ir atsakingas už garso efektus. Kokia to istorija?
Tai nedidelis freelancing projektas, kai keliose filmo scenose sudėliojau garso efektus. Bet smagu, kad mano vardas ir pavardė jau šmėžuoja IMDb. Pagrinde dėl to ir vyko šis bendradarbiavimas – prominom vieni kitus, nors patirtis, žinoma, taip pat įdomi.
Koks tai filmas?
Trumpametražis filmas, vadinasi “Backwards”, režisierius Bernardo Fernandes. Filmo esmė – žmogžudystė, pagrindinis personažas keršijo už brolį.
Kaip atrodo muzikos kūrimas filmui?
Dar nesu to daręs. Esu kūręs muziką reklamoms. Filme „Backwards“ aš dirbau tik su garso efektais – viskas buvo nufilmuota be gero įgarsinimo, tad turėjau įgarsinti žingsnius, televizoriaus garsus, triukšmą už lango… Tai pats ir trepsėjau prie mikrofono, įrašinėjau žingsnius ir taip toliau. Tai buvo tik ambience‘ai. Filmo garso takelį su muzika kūrė kitas asmuo. Manau, gerai padirbėjo.
Kokie filmai ir jų garso takeliai tau patinka?
Įvairiausi, dažnai veiksmo. Paskutinį kino teatre žiūrėjau lietuvių „Redirected“. Bet vieno išskirtinio mėgstamiausio filmo dabar neatsiminsiu. Patinkantis garso takelis gali būti ir labai didingas, grėsmingas, pasitelkiant gausybę instrumentų, lygiai taip pat ir subtilus, jausmingas. Svarbu, kad žiūrovams sukeltų reikiamas emocijas.
Vaizdo sukūrimas garsui skiriasi nuo garso sukūrimo vaizdui? Pavyzdžiui, vaizdo klipo kūrimas jau egzistuojančiai dainai.
Yra ir skirtumų, ir panašumų. Vienu ar kitu atveju yra tiesiog stiprinamas audiovizualinis poveikis auditorijai. Svarbu graži idėja ir geras jos įgyvendinimas.
Kaip gimsta tavo muzikiniai kūriniai?
Kai užsiimu muzikos kūryba, mažai galvoju vizualiai. Kurdamas ieškau įdomių garsų, jų kombinacijų, melodijų, ritmų. Kartais labai įkvepia aplinkoje išgirsti garsai. Būna, žiūri kokį dokumentinį video, ar kitur išgirsti trijų-penkių sekundžių garso atkarpėlę, kuri sudomina. Tada paimi tą atkarpą, ją, gražiai sakant, „pasiskolini“ ir perdarai pagal save – „tortui“ turi jau vieną sluoksnį, ar puošmeną.
Kartais tiesiog groji klaviatūra, atrandi įdomią akordų progresiją, tuomet įsirašai, sukuri jai ritmą, pridedi kitas partijas ir galvoji, kaip išvystyti iki išbaigto kūrinio.
Kuri kūrybinio proceso dalis tau maloniausia?
Visas procesas man mėgiamas. Tiek pradinės kibirkšties ieškojimas, tiek ir jos išvystymas. Smagiausia turbūt po to klausyti rezultato. Dažnai aš padarau pertrauką, tada po kelių dienų paklausau iš naujo. Taip aiškiau matau kur tobulėti, kokias klaidas palikau. Dažnas mėgsta tik pradinę stadiją – išsikrauni, sulipdai pagrindinius elementus, o viską įgyvendinti jau nuobodokas darbas. Man tiek pradinės mintys, tiek rastas galutinis kompozicinis sprendimas yra malonumas – džiaugiesi, kai kažką gero „išspaudi“.
Grįžtant prie muzikinių klipų temos, kokia „Kickophony“ klipo istorija?
Na, toks ten ir klipas… greičiau vizualizacija. Draugai padėjo šiuo klausimu, panaudojo savo filmuotus vaizdus, kad nebūtų sudėtos vien nuotraukos ar albumo viršelis, klausantis dainos Youtube.
Kam, tavo nuomone, dainai reikalingas klipas?
Dainai klipas – labai gerai. Ypač kai jis būna profesionalus, techniškas, apgalvotas, su mini siužetu, scenarijumi, ar tiesiog nuotaiką atitinkančiais vaizdais. Dainai „Natureal“ (ji albume – pati paskutinė) artimiausiu metu norim sukurti klipą. Dabar apstu kitos veiklos, bet stengsimės padaryti bent jau neblogą „Youtube‘inį“ variantą.
Šį klipą kursi pats?
Taip, turiu video medžiagos iš draugo kelionių po egzotines šalis, kadangi ši daina apie gamtą, dvasinę ramybę, harmoniją, tad manau bus galima pritaikyt tam tikrus vaizdus. Gal prisidės kolegos video menininkai, papildomai kažką nufilmuosim, paieškosim idėjų.
Bet visgi nesakai, kad tai bus „geras“ vaizdo klipas?
Geras – tai techniškas, profesionalus, padarytas žmonių, kurie žino ką daro, turi puikių idėjų ir moka jas įgyvendint. Dirbdamas šioje srityje negaliu nepastebėti įvairių klaidų ir atmestinai daromų dalykų, jos mane dažnai erzina. Šiais laikais yra pernelyg lengva ranka daug kas daroma. Todėl norisi, kad būtų preciziška tvarka ir kokybė, bent jau tiek kiek galimybės leidžia. Aišku reikalinga ir gera idėja, ar siužetas. Kad ir pats keisčiausias, bet su mintimi, paliekant vietos žiūrovo fantazijai. Svarbiausia, kad matytųsi pastangos ir įdėtas darbas.
Tokio preciziškumo laikaisi ir kurdamas muziką?
Stengiuosi. Gludinu kūrinį iki tol, kol matau, kad jau geriau nebeišeis, o jei niekaip nepavyksta pasiekti tokio taško, tada geriau ištrinti ir pradėti iš naujo. Taikaisi ir į savo skonį, ir į žmones, kurie tave inspiruoja, bei skambesį, kurio sieki. Aišku, tai labai priklauso nuo technikos, kuri brangiai kainuoja, jei nori kažko ypatingo. Jei neįmanoma sukurti to, ką nori girdėti, tada bandai sempluoti iš jau įrašytų kūrinių, pasiimant kokią būgno koją, lėkštę ar ką kitą ir savaip interpretuoji, ar visiškai pakeiti.
Muzika – tavo hobis?
Kūryba man balansuoja tarp hobio ir pragyvenimo šaltinio. Kadangi tuo užsiimu jau profesionaliai, stengiuosi, kad tai ir taptų pragyvenimo šaltiniu. Tačiau šiuo metu dirbu video montuotoju ir muzikai skiriu mažokai laiko. Dabar montuoju reklamas, TV laidas, tačiau ateityje dirbti su dideliu projektu, kurti jam garso takelį yra vienas iš mano tikslų.
Kokie iki šiol didžiausi tavo pasiekimai?
Mano albumas „Kichophony“, manau, ir buvo didžiausias projektas, kurį padariau savo iniciatyva, kviesdamas savo draugus, kolegas: instrumentalistus, vokalistes, net reperius. Žinoma visko į vieną albumą nesudėsi – išlaikant vientisumą atrinkau tik pačius brandžiausius.
Tiesa, turiu planų išleisti vadinamąjį „B Sides“, kur sudėčiau visą unreleased stuff. Šiame penkių-šešių kūrinių EP būtų galima pažiūrėti, iki kokios šyzos kūrybiniame procese buvo nueita (juokiasi). Ko tik nepridarai, kai atsipalaiduoji arba mokaisi groti nauja aparatūra.
Šiuo metu jauti, kad jau gali išspausti viską iš turimos aparatūros?
Dabar tikrai jaučiuosi pakankamai laisvai ir kūrybinis procesas vyksta kur kas sklandžiau, nei, sakykim, prieš kelerius metus. Nors, žinoma, visada yra kur tobulėti. Vakarais groju klavišiniais, mokausi muzikos kalbą. Man tai kaip kalba. Kalboje yra tam tikri žodžiai, o tam, kad sklandžiai kalbėtum – reikia išmokti nenusišnekėti.
Kaip atrodė tavo mokymasis kurti muziką nuo pat pradžių?
Muzikinės mokyklos nelankiau, pagrindų neturiu. Mama baigė muzikos mokyklą, mokėsi groti pianinu, tėtis taip pat muzikavo – grojo gitara, kaupė vinilus, todėl muzika man buvo įdomi nuo pat vaikystės. Tada gavau kompiuterį ir pradėjau lipdyti kažką savo. Imdavau dainas, pakeisdavau ar perkeldavau jų vokalą, pakoreguodavau ritmą ir sukurdavau savo versiją. Tokios ir buvo pirmosios pamokos. Vėliau, turėdamas rimtesnes programas su virtualiais sintezatoriais, jau galėjau ir pats užgroti. Po to nusipirkau ir išorinės technikos, ar gaudavau kokį sintezatorių, ritmo mašiną. Studijavau muzikos technologijas universitete. Eigoje susipažinau su talentingais žmonėmis ir kolaboravomės. Dalinamės idėjomis ir kiekvieną dieną mokomės. Tas ir įdomiausia, kad nėra lubų, į kurias atsirėmus nebebūtų kur kilti.
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt