Fink – kiekvienam, bent kiek bliuzo skambesiui prijaučiančiam žinoma muzikinė grupė su atlikėju Fin Greenall priešakyje. Pats Finas – sodraus balso savininkas, talentingas prodiuseris ir kūrėjas. Muzikinę karjerą pradėjęs kaip DJ, su elektronine muzika atlikėjas dabar mažai ką turi bendro. Įspūdingi gitaros rifai ir bliuzo vaibaskasmet pavergia vis daugiau šio muzikinio stiliaus mylėtojų – į ilgus mėnesius trunkančius muzikinius turus įtraukiamos ir tokios šalys, kaip Lietuva. “Geras kostiumas, atrodai visai kaip Fink” galėsime sakyti Finui spalio 31-ąją, per Helovyną, kuomet grupė surengs pasirodymą Vilniuje, Lofte.
Su Finu kalbamės skaipu – jis atsiliepia savo lofte Berlyne, kur šiuo metu gyvena ir dirba.
Pirmiausia, labai džiaugiamės, kad nusprendėt Lietuvą įtraukti į koncertinį turą…
Taip, tokia mintis jau seniai buvo gvildenama. Norėjom į Lietuvą važiuoti dar pavasarį, bet tiesiog tuomet neišėjo. Kai sugalvojom daryti dar vieną turą, visi sutarėm – turim sugroti ir Vilniuje. Esu labai laimingas, kad tai pagaliau įvyks.
Grosim “Lofte”, jis mums irgi dar neatrastas. Grojam daugybėje vietų, jos dažnai kartojasi. Aš ne tik taip sakau, bet iš tikrųjų jaučiu, kad šis koncertas yra vienas tų, kurių labai laukiu.
Pirmą kartą lankysiesi Lietuvoje?
Taip, tikrai. Manau, nė vienas grupės narys nėra lankęsis Lietuvoje. Turo autobuse žaidžiam tokį žaidimą, kiekvienas išvardina, kuriose šalyse yra buvęs. Arthur, vadybininkas, išvadina kokias 50, bet Lietuvos, man atrodo, jis irgi nepaminėjo.
Turit planų, kur eisit ar ką Vilniuje aplankysit?
Kad net neįsivaizduoju, kas ten. Mano vaizduotėje Lietuvoje – viduramžiai, nors greičiausiai, aišku, klystu. Todėl turėsiu tiesiog atvažiuoti ir pamatyti viską pats.
Turo metu dažniausiai nelabai ir spėju aplankyti patį miestą, kuriame grojame. Į miestą atvažiuoji vienam vakarui. Pasigauni vaibą iš koncerto vietos, iš auditorijos. Ir apie patį miestą gali susidaryti nuomonę iš koncerto atmosferos. Pagal ją dažnai nusprendžiam, grįžti ten koncertuoti, ar ne. O gal net ne koncertuoti, o tiesiog grįžti praleisti šiek tiek laiko toje vietoje.
Sakai, turo nebandot susieti su turisto duona?
Aš, asmeniškai, turo metu esu visiškai susikoncentravęs į pasirodymus, tad dažniausiai nevaikštinėju aplink, dairydamasis po miestą. Kiti grupės nariai visuomet pasidairo po įdomesnius vietos taškus ir būtinai ką nors nuveikia mieste. Aš tuo metu dažniausiai duodu kokį interviu, dirbu su spaudos atstovais ar rūpinuosi būsimu pasirodymu.
Bet kuriuo atveju, visuomet aplankau bent jau renginio vietą (juokiasi). Nebent būna kokia laisva diena tarp pasirodymų… Bet po koncerto Vilniuje grosim Minske jau kitą dieną. Baisiai įtemptas laikas, keliauji lyg išprotėjęs.
Gerąja ar blogąja prasme?
Tik gerąja! Aš dievinu turą. Bet jei paklaustum šio klausimo, kai būsiu ture, tikriausiai atsakymas priklausytų nuo dienos, nuo oro. Nuolat darom turus žiemą, reikėtų to atsisakyti. Sakau tau, Belgrade sausį labai šalta (juokiasi).
Bet kai tik užlipu ant scenos, viskas pasidaro gerai. Tikrai, dievinu koncertus. Vargina ir nepatinka tas turo laikas, kurį praleidžiu ne ant scenos. Labiausiai dėl to, kad gaunu labai mažai privačios erdvės. Savaitę viskas gerai, bet kai du ar tris mėnesius esi nuolat kelyje, negali sau daryti va taip (skėsčioja rankomis į šalis).
Pakalbėkime apie tavo muziką. Prieš porą mėnesių pasirodė naujas kūrinys „Fall into the Light“ – liūdnas kūrinys, kuriame dainuoji apie pozityvumą.
Taip, labai smagu, kad pastebi tą priešpriešą. Ji ir yra svarbiausia dainoje. Jei mes paliksime viską, tai paliksime pozityviai, nugalėję. Nebūsim paniurę ar abejingi. Viskas bus gerai, nors tai nebus laimingiausia gyvenimo akimirka. Man šios mintys ir ši daina yra susijusi su naktiniu gyvenimu, klubais in a weird way. Taip pat apie pasinėrimą į tą atmosferą, į klubus, šviesas. Ir išėjimą iš tos aplinkos pozityviai.
Vienas džiazo atlikėjas pasakė, kad turi išgyventi kiekvieną dainą prieš ją dainuodamas. Galėtum pasakyti, kad absoliučiai kiekvieną savo kūrinį išgyvenai?
Be jokios abejonės, šimtu procentų. Aš esu siaubingas melagis. Kai meluoju, būna labai akivaizdu. Va, mano vadybininkas, jis geresnis melagis. O man niekad nesisekė. Tad jei rašyčiau ir dainuočiau dainas, kurios man nėra artimos, būčiau apsišaukėlis. Geriausias dalykas mano ir muzikos ryšyje yra tas tikrumas. Užlipęs ant scenos neturiu vaidinti – viskas būna tikra.
Ir nėra tavo paties dainų, kurių po kiek laiko nebemėgtum?
Daugybė! Po to, kai kūrinys išleistas, nebeklausau jo įrašo. Atlieku kūrinius gyvai, jie sukasi ant scenos, bet įsijaučiu tik į gyvą jų atlikimą.
Prieš kelias dienas pas draugus susiėjome vakarienei ir jie paleido „Perfect Darkness“. Buvo labai keista, nežinau, labai keistas jausmas, juk išleidom dainą jau prieš kelerius metus. Taip, turiu gan keistą ryšį su savo paties kūriniais.
Iš dalies dėl to man patinka “Horisontalism” – paskutinis mūsų relyzas. Ten yra tik keletas dainų, o kitur – ambientiniai garsai. Klausydamas šios plokštelės neprivalau klausytis savo balso (juokiasi). Jis – labai muzikalus. Manau, dabar tai – vienas mėgstamiausių mano Fink įrašų. Beje, manau, nepažįstu nė vieno atlikėjo, kuris klausytųsi savo paties dainų.
O kokia buvo daina, kurios klauseisi paskutinės?
Pati pati paskutinė, kurios klausiausi? Tikrąja to žodžio prasme paskutinė prieš šį interviu? Gerai, einu prie grotuvo ir pažiūrėsiu.
O, šita visai gera. Ačiū Dievui nieko gėdingo… Štai, J Dilla solo albumas „Welcome 2 Detroit“. Jay Dee jau nebegyvas, gaila. Buvo hiphopo genijus.
Įsivaizdavau, kad atneši kokią klasikinio bliuzo plokštelę.
Be abejo, klausau klasikinio bliuzo. Kai rašau bliuzo dainas, klausausi vien tik bliuzo. Visas pasineriu į bliuzą, mąstau bliuzo melodijomis, gyvenu bliuzu.
Kaip tu rašai dainas? Be to, kad klausai daug bliuzo.
Dažniausiai rifas pasigirsta pirmiausia mano galvoje. Tada kombinacija kitų garsų ar idėjų, kuriuos pridedu prie jo. Daug sukurtų dainų žodžių esu prikaupęs viename krepšyje, tad jei trūksta minčių, galiu kažką pasiimti iš ten. Bet daina dažniausiai pati pasako, apie ką turėtų būti. Retai nutinka, kad trūktų idėjų žodžiams. Viskas paprastai taip susiriša, kad melodija atitinka žodžius, kurie atitinka emociją ir viskas būna kaip vienas kumštis.
Pavyzdžiui, kuri tai daina?
Sakyčiau „Fall Into the Light“ – ji dabar ir mano mėgstamiausia iš mano dainų. Gal todėl, kad ji – naujausia ir ją girdėjau mažiausiai kartų. Man ji labai patinka – super paprasta. Taip pat “Hard Believer”. Dievinu momentus, kai išgirstu ją per radiją ir galiu sakyti „Aha, aš ją sukūriau“ (juokiasi). “Hard Believer” yra tam tikras afrikietiškas bliuzas, džiaugiuosi, kad man pavyko sukurti tokį garsų derinį. Jei reikėtų išsirinkti vieną mėgstamiausią savo dainą, ją ir pasirinkčiau. Ji turi ritmą, boso liniją, žodžius. Kokia tavo mėgstamiausia?
Rinkčiausi “Perfect Darkness”. Tiek gyvą jos versiją, tiek ir studijinę, nors skamba jos visiškai skirtingai.
Tikrai? Išties, labai stengiausi, rašydamas ją. Ilgai dirbau prie akordų ir žodžių. Prisimenu ją rašiau ir galvojau „Gerai, seni, rifas pavyko, žodžiai irgi geri. Pasistengei.“ Mano dainose paprastai nėra tiek daug žodžių. Ir paprastai jos būna lengviau sudainuojamos, o ši labai sukta.
Dėl to gyvai atliekat ją visiškai kitaip?
Nežinau… Prieš kelerius metus dar grodavom ją labai panašiai, kaip įraše. Grodavom ją pirmą pasirodymuose. Prigęsta šviesos ir nuskamba “Perfect Darkness”. Tokius pasirodymus rengėm “Perfect Darkness” ture, kokiais 2011-aisiais. Po to tiesiog sukūrėm jai akustinę versiją ir grojam pasirodymo viduryje. Net nežinau, ar grosim “Perfect Darkness” šio turo metu. Tikriausiai turėtumėm, juk tu jos lauksi.
Taip, žinau, kad fanams ji patinka, bet dažnai ji iškrenta iš bendro setlisto, nes yra labai lėta ir rami.
Tai festivaliams tokie jūsų kūriniai iš vis netinka? Kaip parenkat kūrinius pasirodymui?
Be abejo, festivaliuose grojam tik geriausias, labiau užvedančias savo dainas. Festivalio pasirodymas paprastai trunka valandą – tai pusė normalaus koncerto, tad paliekame tik „didžiausias“ savo dainas. Auditorija festivaliuose kur kas didesnė ir jai reikia stipresnio ritmo.
Paprastai pasirodymo kūrinius keičiam nuolat. Žinom, yra ribotas skaičius dainų, kurias galime groti. Dar ribotesnis skaičius tų, kurias repetavom. Tada galvojam apie vietą, kurioje grosim ir parenkam dainas. Kadangi Lietuvoje dar nesame groję, tikriausiai parinksim didesnius hitus. Daugiau “Perfect Darkness” ir “Sort Of Revolution” tipo dainų, nei galbūt grotume kitur.
Mūsų būgnininkas yra grupės enciklopedija – jis viską atsimena, randa informaciją. Pažiūri, kad Twitteryje kas nors toje šalyje prašo sugroti kokią dainą ir tada tiesiog pasako, kad turėtume ją įtraukti į pasirodymą. Gal taip bus ir su pasirodymu Lietuvoje!
Vilniuje, Lofte Fink koncertuos lapkričio 31-ąją.
Fink internete:
www.finkworld.co.uk
www.facebook.com/finkmusic
soundcloud.com/fink
instagram.com/finkmusic
twitter.com/finkmusic
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt