Regio muzikos piligrimas E-Roott – gerai žinomas DJ kiekvienam šokių mylėtojui Lietuvoje. Beveik prieš dešimtmetį pradėjęs drebinti Kauno užkaborius regio bangomis, šiandien E-Roott (Erik Berežok) reguliariai rengia pasirodymus visoje Lietuvoje bei po truputį kelia sparnus į užsienį (pasirodė festivalyje “Outlook” Kroatijoje, grojo Anglijoje). Tai paspartinti turėtų neseniai su D.Britanijos muzikos agentūra “The Mine” pasirašyta sutartis – jų atstovaujamas E-Roott žada kažką naujo ir didelio.
„Jis šiaip Lietuvoj geriausiai regį groja“ – prieš kelis metus kažkas šnabždėjo renginyje “Green Feet Inna’ Jungle”, ant scenos pasirodžius E-Roott‘ui. Nėra daug regio didžėjų, su kuriais jį būtų galima lyginti, bet, jei ne E-Roott ir “Groove Tribe” renginių organizavimo iniciatyva, jų būtų dar mažiau.
Susitinkame Kaune – ten, kur visa E-Roott istorija ir prasidėjo ir kalbame apie muziką, vinilą ir kitus tikrus dalykus.
Duonos turbūt iš DJ‘avimo nevalgai. Kuo dar užsiimi?
Ne, aš visą laiką užsiimu skirtinga veikla. Stengiuosi būti aktyvus – šiuo metu dirbu Mstislavo Dobužinskio kultūros centre, bandau padėti jiems su marketingu ir įvaizdžio kūrimu. Taip pat dirbu “Punto Jazz Palėpėje” renginių vadybininku, visą sezoną nuo gruodžio-sausio organizuoju ten įvairius renginius. Tai ne visai susieta su muzikos sritimi, nes scena nėra mano.
Be viso to dar esi DJ?
Aš esu linkęs save vadinti selektoriumi. Regio slenge Jamaikoje DJ yra tas, kuris veda renginį, o selektorius jam parenka muziką. Tai va, mes ne DJ, o selektoriai.
Papasakok apie savo muzikos bendradarbius “Groove Tribe”…
Groove Tribe‘as yra mano ir kolegų dar 2008-aisiais sukurta renginių organizavimo komanda. Pradžioje buvome keturiese, bet laikui bėgant – visgi praėjo jau septyneri metai – vieni nuėjo į kitas sritis, kitiems tiesiog atsibodo. Dabar aš vis dar bandau laikyti “Groove Tribe‘ą”.
Susikūrėme su pirmuoju savo renginiu „Recyclable Rasta“ “Punto Jazz Palėpėje”. Tuo metu regio Kaune išvis nebuvo jau kurį laiką. Buvo prieš tai, dabar irgi yra, pavyzdžiui, puikus selektorius DJ Number None, Dangis, pradėjęs regio vakarėlius daryti su Erichu, senu reivo krikštatėviu, bet po ilgo laiko kažkodėl nusprendė sustot. Tuo pat metu pradėjau augti, domėtis ta muzika ir man labai stipriai trūko erdvės Kaune, kuri grotų regį. “Grove Tribe‘o” idėja ir buvo tokia altruistiška.
Tuo metu renginių organizavimo kompanijos buvo labai populiarios. Ir vienas pagrindinių dalykų būnant promoter‘iu – renginių organizatoriumi – kad tu turi visą laiką su visais atsiskaityti. Mums reikėjo pradinės pinigų sumos, kad renginiui nepavykus neliktume niekam skolingi. Dirbom per kovo 8-ąją “Akropolyje”, kad surinktume tuos pinigus. Tikrai juokinga istorija – visaip apsirengę dalinome kažkokius prizus tame “Akropolyje”, bet sumą surinkome.
Tada kūrėm vakarėlio flajerį – Tomas sukūrė dizainą, kuris buvo su tokiais dredais. Tose skrajutėse sugalvojome išdaužti skyles, perverti siūlą ir imituoti tikrą dredą. Tai kaip dabar atsimenu, einame mes į “Džem Pub‘ą” su skylamušiu, daužom skyles ir varstom tas virves. (Juokiasi)
Bet kai viską baigėm, išdalinom skrajutes, įvyko renginys, kuris tikrai buvo labai sėkmingas. Tai pradėjom su geru startu – pats pirmas renginys ir toks sėkmingas.
O kas “Groove Tribe” yra dabar?
Dabar šitas dalykas nelabai juda. Tai yra mano renginių organizavimo veidas, kuris gyvuoja jau pakankamai seniai, nors šiuo metu aš likau kaip ir vienas. Nelabai rūpinuosi šiuo savo kūdikiu pastaruoju metu, bet yra išlikę tam tikri renginiai, kuriuos darau per “Groove Tribe”. Ir save stengiuosi reprezentuoti kaip šio “Groove Tribe” dalį, nes jis yra žinomas tiek Kaune, tiek visoje Lietuvoje, kartais – ir užsienyje. Taip visi ir žino, kad “Groove Tribe” organizuoja būtent regio muzikos vakarėlius.
Geriau dirbti renginių organizavime vienam ar su komanda?
Komanda yra visai gerai, bet kai esi jaunesnis, turi ambicijų, lyderystės užmojų. Nesusiėjo mums dirbti, ką padarysi, teko skirtis, tai likau vienas su “Groove Tribe”. Bet tai nereiškia, kad jis ir bus toks – turiu minčių vėl prijungti tam tikrus žmones ir toliau vystyti tą dalyką. Jis nėra silpnas kaip prekės ženklas, su juo galima padaryti dar daug renginių. Tiesiog senstant – nors ne toks aš dar senas, man 27-eri –bet laikui bėgant tikiesi, kad viskas bus kaip anksčiau, nors dabar kaip tik reikia stengtis dar daugiau.
Jūsų organizuotas renginys Green Feet Inna’ Jungle skaičiuoja jau kelintus metus.
Taip, pirmą sykį jį suorganizavome 2010-aisiais, pasikvietėm atlikėjas iš Rygos Crystral Sound System, jos grojo jungle‘ą. Renginys taip pat buvo sėkmingas, nes pataikėm ant to, kad jungle‘o irgi nelabai buvo Kaune. Galima sakyti, kad primenam žmonėms seniai užmirštus dalykus. Grąžinam tą vibraciją.
Kuo skiriasi regis nuo jungle, nuo elektroninės muzikos, house ir kitų… Mano subjektyvia nuomone, elektroninė muzika judina tavo motoriką, judesius. Šokant pagal elektroninę muziką tavo judesiai yra staigūs, aštrūs. Vyrams gal lengviau šokti pagal tokią muziką. O kalbant apie regį, fanką, soulą – tai labiau akordų muzika, sielos muzika. Ji judina visai kitus tavo smegenų sektorius. Pavyzdžiui, yra skirtumas, kai būna regio ar fanko vakarėlis, moterys labiau juda, jaučia tą vibraciją. Jūs esat lankstesnės ir laisvesnės. Vyrams reikia staigumo, nes jie taip pripratę: kovoti, eiti į priekį, turėti tikslą, išreikšt tą savo agresyvumą. Gal todėl būna, kad kai kurie vaikinai netyčia pataiko į regio renginius, jiems sunku judėti ir suprasti, kodėl čia viskas vyksta. Taigi, ta instrumentali muzika labiau skirta sielai.
(spalį “Groove Tribe” kviečia į dar vieną “Green Feet Inna Jungle” su El Fata iš D.Britanijos – Ore past.)
Gal tai tave ir patraukė?
Taip, mane tai labiausiai ir patraukė. Ir iš charakterio esu linkęs labiau į kūrybinius sprendimus savo gyvenime. Šiaip ir augau visą laiką su pogrindžio muzika – mano brolis įrašytų kasečių atnešdavo dar ’90-aisiais. Įrašinėdavo iš “Viva” ir “MTV” tuometinę alternatyvinę muziką. Dub‘ą išgirdau irgi iš brolio kolekcijos. Atlikėją Weeding Dub taip pat išgirdau tuo metu – tada aš jo nesupratau. 2011-aisiais jį atvežiau į Kauną. (Juokiasi)
“Sunday Bug” interviu minėjai, kad tavo tėvai – menininkai. Tai tave pirmiausiai ir priartino prie meno pasaulio?
Taip, mano tėvai dailininkai. Jie įkūrė tą pačią Dobužinskio mokyklą 1989 metais, kuri sėkmingai veikia iki šiol. Mano brolis taip pat menininkas – animatorius. O aš kažkodėl ieškojau savęs ne dailėje, bet kitose meno išraiškose. Pavyzdžiui, šešis ar septynis metus buvau Kauno Pantomimos teatro aktorius. Būtent sceninė išraiška mane labiau domino, negu vizualinė išraiška piešiant ar tapant.
Kai nusipirkau pirmus patefonus ir plokšteles, nemokėjau groti iš viso. Neskaičiau jokių manualų, tiesiog atsistojau ir bandžiau išjausti – kaip jaučiu, taip ir darau. Todėl mano grojimo technika yra truputį kitokia. Aišku, per septynerius grojimo metus jau įgavau techninius įgūdžius, labiau pasidomėjau, bet vis tiek liko mano pradinis “tas kitoks” grojimas.
Koks tas kitoks?
Labai sunku paaiškinti. Mėgstu efektuoti – naudoti antrą plokštelę efektams. Visą laiką savo selekcijose groju kelias stilistikas. Regis yra daugialypė muzika, tad mano pasirodymuose skamba ir roots reggae, rabba dub‘as, dub‘as, ska, rocksteady. Žodžiu, labai daug sub-stilistikų yra ir aš jas mėgstu. Taip savo grojimu mėgstu perteikti istoriją. Pavyzdžiui, kai įrašinėju mixtape’ą, daug laiko prie jo praleidžiu – apmąstau, nes tai tikrai nėra lengvas dalykas. Kai aš nekuriu muzikos, savo projekciją ir supratimą stengiuosi perduoti per kitų žmonių kūrybą.
Minėjai įvairius regio skambesius. Ar egzistuoja kažkokios regio sub-stilistikų mados?
Lietuvoje sunku kalbėti apie regio madą, nes esam labai labai giliam pogrindyje. Vilniuje yra “Kala Soundsystem”, Klaipėdoje yra Audrius Kaštonas. Buvo tokie “Zion Explorers”, iš kurių liko tik Gonzaless. Yra Tafaris, kuris vedė laidą „Teigiamos vibracijos“ “StartFM” radijuje. Lietuvoje nesam selektorių bendruomenė – dirbam visi labai atskirai. Manau, kad didelė problema tai, jog žiūrim tik į savo pusę – jei darytume kažką bendrai, ta scena būtų žymiai stipresnė.
Gal čia bus kita “Groove Tribe” užduotis?
Galbūt, jei tik pavyks. Be abejo, turėjom net festivalių – buvo toks “Regeneratorius”, kuris vyko nuo 2006 metų ir buvo geriausia, kas Lietuvoje išvis vyko regio scenoje, nes atvežė neeilinius atlikėjus.
Juk ir dabar vasaros festivaliuose skamba nemažai regio?
Taip, bet pas mus labai iškreiptai manoma, kad regis yra chillout‘inė muzika. Ne, taip nėra, tai – šokių muzika.
O kaip tas vaizdas, kad regio muzikantas ir klausytojas – tiktai apsipūtęs žole čillintojas?
Šitie stereotipiniai dalykai nėra teisingi. Groji regį, reiškia rūkai žolę – nėra taip iš tikrųjų. Aišku, regį žolė labai įtakojo ir daug regio kūrinių yra sukurta apie ją – už legalizavimą, dekriminalizaciją. Bet regis yra ir apie socialinius dalykus – apie pasaulio, politikų neteisybę. Apie tavo mentalinę, dvasios būklę bei tai, ką tu darai neteisingai ir kaip gali pasikeisti, daryti gerus bei teisingus dalykus. Aišku, žolė buvo, yra ir bus, kiekvienas pasaulyje pasirenka, rūkyti, ar ne – taip pat ir su regio atlikėjais bei klausytojais.
Ar Lietuvoje regis yra vienoks, o, tarkime, Vokietijoje – kitoks?
Lietuva – maža šalis, todėl visi išskirtinumai labai jaučiasi. Maža scena, o Vokietijoje, Lenkijoje – viskas kitaip. Ta pati Lenkija pradėjo regį ir fanką groti nuo ’80-ųjų. Jų tradicijos tęsiasi jau 35 metus, jie turi begales regio komandų, selektorių, dainininkų, renginių organizatorių, festivalių… Ir visi jie pigūs.
Pas mus yra viena ar dvi regio grupės – tai, aišku, yra gerai. Ir dar yra keletas selektorių, kurie kažką daro. Bet lyginant su užsienio regiu, jis yra be abejo skirtingas. Net pats skambesys, stilistika, nors Lietuvoje, pavyzdžiui, visą laiką buvo ska muzikos, turėjom komandą Lagamino turinys, kuri nebūtinai buvo labai populiari, bet buvo stipri. Ta subkultūra buvo stipresnė.
Nežinau, kas darosi dabar su žmonėmis – gal mums tik taip atrodo, tai vyresnei kartai, kuriems dabar link 30 ir vyresniems, kad galbūt mes muzikos nelabai gaudavom, bet mes labiau jos ieškojom. Norėjom rasti, perduoti žmonėms ir užpildyti tą tuštumą, įnešt naujovės. Dabar yra internetas, viskas prieinama – atsisiunti, ištrini. Muzikos vertė žymiai sumenko. Parsisiunti ir klausai, tau visai nesvarbu, kad tas DJ‘us ruošėsi dvi dienas, kad pagrotų tam tikrą selekciją – į tai niekas nekreipia dėmesio.
Dėl šio laikmenos patvarumo tave plokštelės ir sužavėjo?
Šiaip tai taip, pradėjau groti iš plokštelių, aišku turiu dabar “traktorių”, kuriuo gali groti MP3 failus, bet valdyti kaip plokštelę, nes tiesiog taip aš jau pripratau – groti plokštelėmis, o ne kontroleriu. Plokštelės man visą laiką būdavo tas tikrumas – net jeigu negroji tam tikru instrumentu, plokštelėmis vis tiek gali prisiliesti prie muzikos. Tas prisilietimas, judesys man visą laiką buvo svarbus. Grodamas iš plokštelių, judi, klausai, pasiimi kitą plokštelę, dedi, klausai, leidi. Visad kažką darai, esi lankstus.
Kaip ten ironiškai sako: „Mane plokštelės žavi dėl savo nepatogumo ir brangumo“. Kaip ta nepatogioji dalis? Norėdamas perklausyti, turi jas kas dvi dainas vartyti, jos daug kainuoja…
Taip, tai labai brangiai kainuoja. Turi būti fanatikas, kad pirktum plokšteles. Aš toks ir esu, plokštelės man – juodasis auksas. Kažkam auksas yra normalus auksas, o man – plokštelės – juodasis auksas. Investuoji į muziką, palaikai atlikėją ir tau gerai dėl to. Aš maloniai jaučiuosi, kai iš atlikėjo nusiperku plokštelę ir vėliau leidžiu jo produkciją.
Kiek dabar kolekcijoje turi plokštelių?
Apie 700, dabar gal jau daugiau. Bet mano kolekcijoje nėra tokių plokštelių, kurias nusipirkau netyčia ar šiaip. Visos yra labai stipriai atrinktos. Galbūt 80 procentų jų negroju vakarėliuose, bet tai yra ta kolekcija, kuri yra mano gyvenimo soundtrack‘as. Galbūt kur nors pagrosiu tą ramesnį regį, bet pas mus vyrauja šokio vakarėliai, reikia, kad žmonės šoktų, tai ir atsirenku tam tikras selekcijas.
Jei reikėtų, kurią vieną plokštelę pasiliktum?
Hipotetiškai nelabai galėčiau, norėčiau tikrai pasilikti viską, bet jei jau taip – turiu vieną mėgstamiausią regio dainą The Mighty Threes “Rasta Business” – tai yra legendinis ’80-ųjų Jamaikos roots regis. Jei reikėtų rinktis, pasiimčiau ją kaip mėgstamiausią.
Kaip manai, kodėl plokštelės grįžo į madą?
Kas čia žino, gal ir klydau, kai minėjau, kad žmonės nebesupranta muzikos vertės. Gal kaip tik pradėjo vertinti gerą skambesį, gal traškesys patinka. O gal tai tiesiog madinga dabar, sunku pasakyti.
Yra likę nedaug DJ, kurie groja iš plokštelių – visi renkasi skaitmeninį variantą. Bet aš jų nepeikiu – tai kiekvieno pasirinkimas. Man patogiau ir labiau patinka plokštelės. O ir šiaip nežinau, kaip kitaip reikėtų groti regį.
Neseniai pasirašei sutartį su UK agentūra The Mine. Kokia to istorija?
Taip, tai yra muzikinė agentūra, kuri promoutina dubstep’ą Braitone. Dalis jų atlikėjų yra užsieniečiai, dalis – anglai, dalis – lietuviai, klaipėdiečiai. Aš prie jų prisijungiau, nes man patinka jų supratimas apie muziką, renginių organizavimą. Šie žmonės yra teisingi ir turi tikslą, man tai svarbiausia, tad prie tokios komandos tiesiog norisi prisijungti ir padėti, kuo galiu. Pasidalinti savo patirtimi bei pasisemti patirties iš jų.
Sutartį pasirašėm beveik prieš mėnesį, kai grojau Braitone. Po vakarėlio susėdom, pasikalbėjom ir taip susitarėm. Šiaip kol kas dar nieko nepradėjom. Man yra svarbu, kai renginių organizatorius tave kviečia, o ne pats prašaisi. Aš atiduodu prioritetą tam, kad mane patys pasikviestų. Dabar ir šiaip grojimo užtenka – kai nenoriu, galiu atsisakyti. Turėjau tokių sezonų, kai grojau kiekvieną savaitgalį per visą Lietuvą. Tai gerokai apsunkino gyvenimą, visiškai nespėji pailsėti – išsisemi muzikaliai. Dabar jau radau balansą – groju tik tada, kai tikrai esu pasiruošęs, pailsėjęs ir pasisėmęs muzikos, kurią energetiškai galiu atiduoti žmonėms.
Kaip ir DJ – kokios nuotaikos atsistosi prie pulto – tokią ją ir ištransliuosi. Jei ateisi girtas, tokią nuotaiką ir transliuosi. Jei ateisi apsirūkęs, tokią nuotaiką ir transliuosi. Jei ateisi piktas, vėl taip pat. Reikia rimtai apie tai galvoti ir būti atsakingu už šokių aikštelę atlikėju. Man nepatinka tie DJ, kurie ateina į aikštelę kaip į darbą, atidirba pataikaudami žmonėms ir tiek.
Tu publikai nepataikauji?
Tai – atskira kalba. Kartais būna groji, o klausytojai sako uždėk tą ar aną, bet aš visą laiką principingai atsakau „Ne“. Aš atėjau su savo vibracija ir dalinuosi ta muzika, kuri man patinka. Jei nenori – išeik, o jei nori – pasilik ir klausyk.
Į kokius vasaros festivalius šiemet trauksi? Nebūtinai groti, gal tik paklausyti.
Jei kalbėti apie Lietuvos festivalius, gal apsilankysiu Revolution, į Tundrą tikrai nuvažiuosiu. Vienas unikalesnių yra Nidos oro uoste vyksiantis Rafta. Visas kelias nuo Smiltynės iki Nidos, pati jūra labai imponuoja mano gyvenime, tad “Raftos” laukiu labiausiai.
Internete:
Artūro Morozovo nuotraukos
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt