Vos prieš porą dešimtmečių žodžių junginys „lietuviškas dizainas“ dar buvo retai vartojamas ir kiek neįprastas. Šiandien turime jau tvirtai ant kojų stovinčius lietuviško dizaino kūrėjus, o Marija PUIPAITĖ – šios scenos veikėja, lietuvišką dizainą garsinanti visame pasaulyje. Kažin ar daug rasime kūrėjų, kuriančių juvelyriką, rankines, keramiką ir net baldus. Ir ne bet kaip – platus Marijos matymo spektras vertinamas Milano, Paryžiaus ir kitų pasaulio sostinių dizaino savaitėse, ne kartą apdovanotas Lietuvos dizaino apdovanojimuose „Geras dizainas“. Kuriantis naujajai lietuviško dizaino tradicijai, Marija neabejotinai tampa viena jos pirmtakų.
Kodėl žmogaus kūnas – tavo kūrinių atspirties taškas?
Tokie pamąstymai prasidėjo nuo magistro studijų Eindhoveno dizaino akademijoje. Ieškojau man svarbios ir įdomios temos. Mąsčiau, kaip prasideda mano dizainas ir kur yra mano kūrybos esmė. Taip išsigryninau iki kūniškumo. Tam tikra prasme tai – mano susikurtos žaidimo taisyklės, kurios man leidžia kurti, stebint, ką diktuoja kūno proporcijos bei formos ir padeda išvengti sintetiškų, subjektyvių dizaino sprendimų.
Daugelis daiktų, kurie mus supa, turi santykį su kūnu. Na, gal tik mažiau, pavyzdžiui, knygų lentyna, skirta daiktams sudėti. Bet vis tiek lentynų aukščiai ar rankenėlės durelėms atidaryti pritaikyti mūsų kūnui. Apskritai kėdė, automobilis, indas – viskas susiję su kūnu ir jo santykiu. Tai man – neišsemiama inspiracija. Gali žiūrėti į kūno judesį ir jį fiksuoti, į tam tikras jo formas, likusius pėdsakus, labai konkrečius kūno įspaudus. Jaučiu, kad kai taip kuriu, rezultate daiktas turi organišką santykį su žmogumi, vėliau naudojančiu tą daiktą. Ryšys būna malonus natūraliai. Estetikoje nelieka subjektyvumo.
Pavyzdžiui, kiti įkvėpimo semiasi gamtos formose, aš – panašiai: imu kažką natūralaus, kas yra tam tikra duotybė, ir pati kaip dizainerė užfiksuoju bei nugludinu tam tikrus kampus, kad išryškėtų esmė, kažką užakcentuoju. Režisuoju procesą, kurio rezultatą iš pradžių tik numanau.
Kaip tik neseniai viename interviu kalbėjau apie lytėjimo momentą dizaine. Manau, tai taip pat labai svarbi dizaino patyrimo dalis, susijusi su mūsų kūnu. Vizualumas – labai svarbu, bet daiktus liečiame, užuodžiame, girdime – patiriant dizaino objektus įsijungia visos juslės.
https://www.instagram.com/p/B2ZctbKopnX/
Kaip vystėsi tokia idėja, kaip iki jos atėjai?
Magistro studijose Nyderlanduose dariau vieną užduotį su menininke Barbara Visser. Jos užduotis skambėjo taip: „Autoportretas kėdėje“. Norėjau šią užduotį įgyvendinti netiesiogiai ir ant kėdės perkelti savo esmę. Atsiminiau Patricko Süskindo knygą bei filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, ir kaip tas žudikas bandė sugriebti merginų patrauklumą, užfiksuodamas jį kvape. Pasirinkau kvapą, bet iš dalies – jo metaforą. Sendaikčių turguje nusipirkau seną medinę kėdę, nušveičiau ją iki šviežio medžio. Išsitepiau kūną aliejumi ir nuvalydama jį tuo pačiu aliejumi ištepiau kėdę.
Tai buvo pradinis taškas, kai susidomėjau kūniškumu. Kuomet reikėjo pasirinkti savo baigiamojo darbo temą, pagalvojau, kad šioje užduotyje paliečiau kažką, kas mane tikrai jaudina ir man svarbu. Tema išsiplėtė, tapo tam tikru mano braižu kūryboje.
Viename reportaže esi pasakiusi „aksesuare daugiau laisvės, nei balde“. Gal gali papasakoti, ką turėjai omenyje?
Kalbėjau apie industrinio dizaino ir mados pasaulio produkto santykį. Teoriškai esu produkto ir daiktų dizainerė – iš ten atėję žmonės paprastai kuria baldų ar industrinių objektų dizainą, o man natūraliai susiklostė, kad per kūniškumo temą užkabinu juvelyrikos bei kitų aksesuarų formatą, kurie siejasi su mados pasauliu. Atsidūriau tarp dviejų laukų.
Mados dizaine jaučiu daugiau kūrybinės laisvės. Ten neturiu išsikeltos didelės atsakomybės, kad savo idėjomis privalau gelbėti pasaulį. Daiktų dizaine iš produkto perspektyvos tai labai akcentuojama. Aišku, ir mados pasaulyje kalbama apie tvarumą, ekologiškas medžiagas, tvaresnius džinsų dažymo ar nutrynimo būdus, etišką gamybą. Tačiau mados pasaulyje gali nejausti kaltės, kad kuri gražų daiktą. Kažkas puošdamasis juo norės išreikšti save ir to pakanka. O daiktų dizaine negali teigti, kad tai – tiesiog dar viena graži, patogi kėdė. Na, taip yra neįprasta. Problema, kad mes apsupti daiktų, ir jie kartais labai nubuitinami, dėl to mes nematome jų vertės, kiek jos matome mados produktuose.
Kartu su Vytautu Geču sukūrėte baldų ir interjero detalių kolekcijas „Romance and Gravity“, „Envisioned Comfort“. Kaip gimė jūsų kolaboracija ir bendros idėjos?
Mes pažįstami jau labai seniai, nuo studijų laikų. Bet palyginus tik neseniai pradėjome drauge kurti ir sujungti savo skirtingas praktikas, net mastelius. Individualiai aš dirbu su mažesniais objektais – žmogaus ar interjero aksesuarais. Vytautui labai patinka baldai. Mūsų duete aš esu atidesnė detalėms, Vytautas – drąsesnis gabaritams, o tada visa tai sujungiame į bendrus kūrybinius projektus.
Kartu dirbti yra daug lengviau ir dėl labai paprastų priežasčių, tokių, kaip važiavimas į parodas, investavimas į kūrybą. Dviese gali padaryti daugiau. Prisideda ir tai, kad mes seniai pažįstami bei studijavę kartu tiek Lietuvoje, tiek ir Nyderlanduose. Nueitas tas pats kelias, tad juokaujame, kad kaip profesionalai užaugome kartu. Kai vienas kitą taip gerai pažįsti, gali vienas kitą cituoti, nuspėti sprendimus.
Pačioje kelio pradžioje, įeinant į galerinio dizaino ar autorinių baldų rinkas, reikia investuoti daug laiko, kad tave pastebėtų. Vienam tai – labai didelis iššūkis. Jaučiama ir atskirtis, kad negyvename ten, kur verda dizaino rinka.
Kartu paprasčiau, bet ir įdomiau: kuriant dviese, niekada nežinai, koks bus rezultatas. Kurdamas vienas gali persistengti ten, kur to nereikia, o dviese diskutuoji ir greičiau priimi sprendimus. Vytautui įdomiau konceptualioji, idėjinė pusė – iš kur ateina idėja, jos kontekstai. Man įdomiau daikto fizinė išraiška, kaip jis pasidaro, amato pusė. Tam tikrais atvejais būnu meistras mūsų duete, kuris sugalvoja kaip materializuoti šį darbą, po to, kai Vytautas duoda pirminį impulsą. Manau, vienas kitą labai gerai atsveriame ir papildome. Tuo pat metu abu tęsiame ir asmeninius projektus.
Įvairūs tavo darbai apdovanoti dizaino apdovanojimuose. Baldai dalyvavo didžiųjų pasaulio sostinių dizaino savaitėse, atsidūrė ir įvairių šalių „Elle Decor“ žurnaluose. Tau svarbiau būti pastebėtai tarptautinių ekspertų ar visgi būti įvertintai žmonių, kurie naudoja tavo sukurtus daiktus?
Vienas ir kitas dalykas neatsiejami. Kai turi vardą, tave tai išlaisvina kūrybiškai. Tau nebereikia pragmatiškų sprendimų, gali atsipalaiduoti ir užsiimti kūryba. Jei tavo darbai gerai parduodami, gali išgyventi iš savo kūrybos, mažiau save riboti rinkdamasis medžiagas, kurti ypatingesnius objektus, bendradarbiauti su geriausiais meistrais.
Kiekvienas dizaineris ieško kompromisų tarp užsakymų, kurie yra įdomūs ir iš kurių gyvena. Kai pasieki lygį, kai tavo kūryba ir braižas yra vertinami, gali daryti mažiau kompromisų, atsisakyti neįdomių užsakymų. Priimti tik tai, ką darytum sau. Tuomet kuri pridėtinę vertę ir sau pačiam.
https://www.instagram.com/p/CD4bOb_AHD8/
Kaip jautiesi, kai daiktas gyvena savo gyvenimą kito žmogaus rankose?
Kai susiduriu su savo daiktais kitų žmonių rankose, mane tai visada maloniai nustebina. Daiktas atsiskleidžia kitu kampu. Man atrodo, kad tie žmonės, kurie renkasi mano kūrinius, tam tikra prasme supranta, ką norėjau tuo daiktu pasakyti. Su tais žmonėmis tikriausiai rasčiau bendrą kalbą.
Yra daug žmonių, kurie skeptiškai žiūri į daiktus iš antrų rankų, senovinius ir antikvarinius daiktus, nes jie tarsi turi kažkokią energetiką, priklausė žmonėms, kurių gyvenimo istorijos nežinai. Net nereikia būti labai prietaringam, kad tikėtum, jog seni daiktai turi krūvį. Bet aš taip myliu daiktus ir mėgstu juos stebėti, man jie tokie įdomūs, kad aš juos atskiriu nuo žmogaus. Taip, jis gyveno pas kažką, bet jis buvo sukurtas meistro su geromis intencijomis, o visą kitą galima tiesiog „nuvalyti“. Daiktas žmogui tampa jo asmeniniu daiktu, tačiau pats daiktas taip pat yra ir savarankiškas.
Prieš aštuonerius metus esi pasakiusi, kad kuri „sentimentalius ir nostalgiškus“ daiktus. Kokiais epitetais dabar apibūdintum savo kūrybą?
Tai buvo labai seniai! Tikiuosi, kad dabar man pavyko išsilaisvinti iš sentimentalumo. Dabar mano kuriami daiktai šaltesni, bet gerąja prasme. Jie kartu nėra neutralūs, bet ir lengvai pritaikomi, nėra pretenzingi. Santykis tarp pretenzijos nebuvimo ir charakterio turėjimo irgi svarbus. Stengiuosi balansuoti. Mūsų gyvenama aplinka, taip pat ir daiktai neturėtų užgožti mūsų asmenybių, svarbiausia yra žmogus. Aplinka – organiška žmogaus tąsa.
Magistrą studijavai Nyderlanduose. Kodėl grįžai į Lietuvą?
Visur reikia įdirbio. Nemažai mano kurso draugų iš kitų šalių liko. Bet jie ne vienerius metus sunkiai dirbo, kad pradėtų gauti įdomius užsakymus, patektų į kažkokius žmonių ratus, pradėtų dėstyti. Lietuvoje paprasčiau užimti orią poziciją. Mano studijos buvo labai geros, aš ten daug užaugau ir praturtėjau profesine prasme. Bet ten nėra artimas ar žavus kontekstas. Kitaip – Prancūzijoje ar Italijoje, kur traukia šarmingas gyvenimo būdas. Olandija yra žavi kitaip: žmonės labai racionalūs modernistai, o man reikia daugiau romantikos ir spontaniškumo.
Ten studijavau ir gyvenau Eindhovene, mažame mieste. Esu įpratusi gyventi sostinėje, kur kada užsimanęs gali eiti į teatrą, festivalį, koncertą. Vilnius nėra didelis, bet jis patrauklus, turime tikrai daug kultūrinio gyvenimo, gamtos, gyvenimo kokybė gana aukšta.
Lietuvoje ne tik kuriu, bet ir dėstau, kuruoju dizaino parodas, bendradarbiauju su muziejais. Jaučiu, kad mano veikla yra prasminga, ir vyksta teigiami pokyčiai. Tas pasaulis, kurio man čia trūko, po truputį atsiranda.
Be abejo, pagalvoju, kas būtų, jei būčiau likusi, bet dabar tikrai nesigailiu. Kokius penkerius metus užtruko, kol galėjau pajausti, kad esu susikūrusi reikalingą aplinką, žmogiškuosius ir materialiuosius resurus, galiu kryptingai daryti tai, ką visuomet ir norėjau.
Šiandien nebe taip svarbu, kur gyveni, jei jauti bendrą tarptautinį pulsą, dalyvauji tarptautinėse parodose, palaikai kontaktą su draugais ir kolegomis iš kitų šalių, bendradarbiauji su jais.
https://www.instagram.com/p/ByXqhj0os5A/
Kas tau yra ideali aplinka?
Labai abstraktu! Man ne tiek svarbi vieta, kiek aplinkybės ir jausmas joje. Labiau svarbu jausti vienatvę, gebėti atsiriboti. Tačiau savo noru. Man reikia žmonių, bet norėdama susikaupti naujoms idėjoms, ieškau vienatvės.
Marija Puipaitė internete:
Straipsnis originaliai publikuotas žurnale L’Officiel Lithuania