„Be kvepalų niekada nesi visiškai apsirengęs“, – sako autorė C.JoyBell C. Neužbaigus įvaizdžio derančiu kvapu, toks jausmas ir apninka – lyg pamiršus namuose kažką svarbaus – mobilųjį telefoną ar laikrodį. Ir visgi kvepalai – ne tokie nepakeičiami kaip mobilusis ar laikrodis. Bet ar tikrai jie neatlieka jokios praktinės funkcijos? Mokslininkai teigia, kad kvapai gali turėti didelę įtaką žmogaus savijautai, susijaudinimui, net laimei. Taip pat jie turi labai stiprius asociatyvius ryšius mūsų smegenyse. Štai kodėl švarių skalbinių ar mamos kvepalų kvapai akimirksniu primena tai, ką, rodos, seniai buvome pamiršę.
Kvepinosi dar pirmosios civilizacijos
Kvepalai – ilgus tūkstantmečius menantis išradimas, kurio pirmtakais gali vadintis senovės egiptiečiai. Pirmieji kvapnių aliejų ir augalų ekstraktų mišiniai naudoti ritualams, religinėms ceremonijoms. Kasdienis kvepalų, kaip grožio priemonės, naudojimas anuomet buvo išskirtinė kilmingųjų ir karališkojo luomo atstovų privilegija. Viena pirmųjų žmonių naudotų kvapiųjų medžiagų, kurios šiandien tikrai neteptume ant kaklo ir riešų, buvo sakai.
Populiariausias senovės Egipto kvepalų ingredientas – vandens lelijos. Šios gėlės žiedus išlikusiuose piešiniuose faraonai laiko rankose, o kvepalai laikyti švenčiausiojo Saulės dievo Ra prakaitu. Kaip ir šiandien, kvepalai jau pirmosiose civilizacijose buvo svarbi rinkos prekė, o kvapiųjų medžiagų importas buvo didelė senovės Egipto ekonomikos dalis.
Pirmoji pasaulyje rašytiniuose šaltiniuose minima chemikė buvo Taputti. Ji veikė kaip svarbi Mesopotamijos politikos ir religijos persona, bet svarbiausia – Taputti dar prieš tris tūkstančius metų distiliuodavo ir filtruodavo įvairius ekstraktus, mirą, balzamus, gėles ir aliejus, kad išgautų kvapius skysčius. Svarbiausias jos išradimas – tirpiklių naudojimas – buvo pagrindas tolesniam kvepalų, kuriuos žinome šiandien, kūrimo procesui.
Kvapnieji viduramžiai
Europoje plintant krikščionybei, senovės Romos kultūra buvo išstumta iš Senojo Žemyno, kartu su įpročiu reguliariai mėgautis vonios ir saunos malonumais. Net ir didikams viduramžiais buvo įprasta maudytis kartą per metus, tad stiprius nemalonius kūno kvapus damos išradingai maskuodavo kaišydamos pūstus sijonus gėlių ryšuliais, puošdamosi kvapų prisotintais pakabučiais pomanderiais, nešiodamos iškvepintas pirštinaites. Viduramžių europiečiai tikėjo, kad prastas oro kvapas gali sukelti įvairias ligas, tad kvepindami ne tiek save, kiek orą aplink save, senosios Europos gyventojai taip saugojosi nuo užkrečiamų ligų (net maro).
Sklando legenda, kad pirmuosius kvepalus sukūrė vengrų parfumeris Vengrijos karalienės paliepimu, tad Europoje ilgą laiką alternatyviu kvepalų pavadinimu buvo „Vengrijos vanduo“. Ilgainiui parfumeriją kaip meną ir mokslą XIV amžiuje atrado renesansą išgyvenantys italai. Šį kvapų pasaulį Italijos gyventojai ne tik ištraukė į dienos šviesą, bet ir pristatė prancūzams – tikriesiems šiuolaikinės kvapų industrijos protėviams.
Grasas – kvepalų sostinė
Rodos, kvepalų kelias iki Prancūzijos buvo labai ilgas, tačiau pasaulio kvepalų sostine ne veltui pavadinome būtent Graso miestą Prancūzijoje. Ilgus tūkstantmečius naudoti tik kilmingųjų, kvepalai Prancūzijoje pristatyti kaip plačiajai visuomenei prieinama prekė. Prancūzai taip išvystė kvepalų industriją, kad Grasas iki pat šiandien yra didžiausias natūralių parfumerijos išteklių centras. Tiesa, kvepalus galėjo įpirkti tik labiau pasiturintys – kol sintetiniai ingredientai nebuvo išrasti, kvepalai buvo nepigi prekė.
Kitas svarbus prancūzų indėlis į parfumerijos istoriją – įvairių parfumuotų produktų išvystymas. Slegiami Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos, parfumeriai buvo priversti išradingai pažvelgti į savo amatą ir rinkai pristatyti naujomis technologijomis parfumuotus muilus, pudras, tabaką vietoje riebios ir brangios parfumuotos pastos ar kvepalų.
Švelnių kvapų era
XVIII amžiuje žmonėms įpratus laikytis asmens higienos, intensyvių ir ilgai išliekančių kvepalų poreikis slopo. Pažengus chemijos mokslui, sukurti subtilesnius ir švelnesnius kvepalus tapo paprasčiau.
Moderniosios parfumerijos pradžia galime laikyti XIX amžiaus pabaigą, kai kvepalų gamyboje pradėti naudoti sintetiniai priedai. Tokia gamybos technologija tapo neregėtai pigi, greita ir lengvai prieinama. Sintetiniai ingredientai leido kurti tikslesnes kvepalų receptūras, tad parfumeriams pirmą kartą tapo įmanoma identiškai atkurti savo anksčiau sukurtus kvapus, juos gaminti didesniais kiekiais ir parduoti daug patrauklesnėmis kainomis.
Pirmaisiais moderniais kvepalais pasaulyje laikomi „Fougère Royale“ iš Houbigant, sukurti 1884-aisiais, bei „Jicky“ iš Guerlain, rinkoje pasirodę 1889-aisiais. Šių kvepalų pasirodymas buvo ir populiariojo vanilino naudojimo parfumerijoje pradžia. Importinių kvepalų buteliukas praėjusiame amžiuje reiškė socialinį ir ekonominį statusą ir tiesiog gerą skonį.
XX amžiaus ikonos
Pripažintas geriausiai atpažįstamu visų laikų kvapu, Chanel No.5, rinkoje pasirodė 1921-aisiais. Moteriškumo sinonimu laikomas kvapas skleidžia tik Grase, Prancūzijoje auginamų šimtalapių erškėčių kvapą. Tai – pirmieji ir patys svarbiausi prancūzų kūrėjos Coco Chanel kvepalai. Sulaužę iki tol vyravusią „priimtinų“ kvapų hierarchiją, Chanel No.5 tapo 1920-ųjų išsilaisvinimo ir elegancijos simboliu.
Guerlain kvapas „Shalimar“ – po kelerių metų rinkai pristatytas dar vienas šedevras, bylojantis Indijos princo ir Persijos princesės meilės istorijos mitą. Jacques’as Guerlainas, išgirdęs šią legendą, sukūrė rytietišką kvapą, tapusį ikoniniu orientalistinių kvapų etalonu.
Pirmuosius mados namų Givenchy kvepalus „L’Interdit“ tam tikra prasme galime laikyti ir pirmaisiais mūsų laikų įžymybių kvepalais. Sukurti specialiai Audrey Hepburn, kvepalai vilioja rožių ir jazminų aromatais. Įdomu tai, kad Hubertas de Givenchy, sukūręs šiuos kvepalus, pirmąjį leidimą išleido specialiai A. Hepburn, o tik vėliau paleido jų masinę gamybą rinkai.
Svarbiausių modernių laikų kvepalų penketuko būtų negalima užbaigti nepaminint Yves Saint Laurent kvapo „Opium“. 1977-aisiais rinkoje pasirodęs vanile ir gėlėmis dvelkiantis aromatas sukėlė tikrą maištą – pavadinimas provokuojančiai priminė narkotiką. Dėl šių kvepalų kilusios aršios diskusijos baigėsi tuo, kad „Opium“ buvo uždraustas keletoje šalių, bet sulaukė tokios didžiulės sklaidos ir dėmesio, kad daugelyje likusių šalių tapo bestseleriu.
Kuo kvepinamės šiandien
Parfumerijos rinkai tapus dinamiška ir nuolat kintančia žaidimų aikštele, šiandien plačioje jos pasiūloje galime rasti pačių įvairiausių kvapų. Kvepalai su maistiniais ingredientais (pavyzdžiui, šokoladu), lyčiai nepriskirti unisex kvapai, nepaprastai išpopuliarėję įžymybių aromatai. Parfumerijos rinka vertinama per 30 milijardų dolerių, kasdien pasaulyje parduodami milijonai buteliukų kvepalų.
Atsvara jiems – nepaprastai išpopuliarėję nišiniai kvepalų kūrėjai. Jie šiandien – viena stipriausiai augančių parfumerijos rinkos dalių, siūlančių alternatyvių aromatų paletę. Turėti ne ikoninius, o įdomius nišinius kvepalus tampa naujuoju parfumerijos mados trendu.
Norėdami pasipuošti, pasikeisti, suvilioti, o gal nė nesusimąstydami kasdien naudojame kvepalus, jų namuose dažniausiai turime keletą ar net keliolika buteliukų. Nebejusdami prievolės per kvapus išreikšti savo statusą, požiūrį ar kilmę, galime nejučiomis primiršti, kokį ilgą kelią šis subtilus meno kūrinys – kvepalai – tūkstančius metų keliavo iki mūsų.
Straipsnis originaliai publikuotas žurnale L’Officiel Lithuania ir lofficiel.lt