Ana Savicka – suknelių kūrėja, „UNDRESS“ prekinio ženklo motina. Dar Aną apibūdinčiau kaip moterį, kuri savo svajones pildo pati – uoliu darbu ir atkaklumu. Tad šiame straipsnyje noriu ne tik aprodyti vienas gražiausių Lietuvoje kurtų suknelių, bet ir supažindinti su drąsia ir įkvepiančia asmenybe – Ana Savicka.
Foto: Redos Mickevičiūtės nuotr.
„UNDRESS“ prekinio ženklo gimimą atidūs tavo sekėjai galėjo stebėti „Facebook“ – nuo pat tavo siuvimo pamokų iki prekybos pradžios. Kokių patarimų ar komentarų iš tų stebėtojų dažniausiai sulaukdavai?
Tik teigiamų. Ne tik patarimai ir komentarai, bet visa reakcija buvo labai teigiama dėl to, kaip viskas vyksta, kad ėmiausi tokio sprendimo norėdama pasiekti savo tikslo. Žmonės visada teigiamai reagavo ir į mano mokymosi procesą ir į patį faktą, kad keičiu karjeros kryptį. Nepastebėdavau arba tiesiog neprisileisdavau jokios neigiamos reakcijos.
Kokie didžiausi iššūkiai laukė pradedant savo suknelių siuvimo verslą?
Suvokti, kaip atrodo drabužio gimimas nuo A iki Z, kaip atrodo visas procesas. Kas yra gamyba, kaip vyksta techniniai reikalai. Iššūkis buvo net ne kūrybiniai dalykai – juk visi galvoje galime sugalvoti kūrybiškų idėjų, bet sunkiausias visada jų virsmas realiu rezultatu.
Visą procesą darai pati nuo pradžios iki galo?
Mane supa būrys profesionalų. Aš turiu kolegę, su kuria darome ofisinius ir plėtros darbus. Yra profesionali konstruktorė ir siuvėjų komanda – jau nebegaliu sakyti, kad esu viena, kaip kad anksčiau, kai teko nešti viską ant savo pečių. Mane visą laiką supa žmonės, kurie prisideda prie procesų įgyvendinimo: siuvėjai, konstruktorė, audinių tiekėjai, spaustuvininkai, kurie daro etiketes, dėžučių gamintojai… Tai – visa komanda žmonių, iš kurių perku paslaugas ir jie dirba tada, kai jie tau reikalingi.
Suknelių pati nesiuvi?
Ne. Aš siuvau tik pirmąsias sau, kol išmokau siūti, konstruoti, modeliuoti. Į pardavimą negaliu išleisti savo pasiūtos suknelės, nes man įgūdžių tikrai dar stipriai trūksta. Nuo pat pirmosios „UNDRESS“ kolekcijos ir pirmos suknelės jas visas siuvo profesionalūs siuvėjai. O dabar ir kiekiai yra pakankamai dideli, tad pati siūti neturėčiau galimybių fiziškai. Mokantis siūti tai nebuvo mano siekis. Aš siekiau išmokti, suprasti, kaip gimsta daiktai, dalyvauti šiame procese, prisidėti prie techninių sprendimų ir juos suprasti bei kontroliuoti. O visa kita patikėjau profesionalams.
Be šios techninės pusės, ko dar išmokai gimus „UNDRESS“?
Visko – kas yra smulkus verslas ir kaip jis yra įgyvendinamas. Nes tai didžiulis kasdienis chaosas! Pradedant nuo pakavimo: reikia pakuoti į dėžutę, kuri atitinka tavo sulankstytos suknelės dydį… Reikia ją išsiųsti, rasti geriausias vežėjų, audinių kainas. Taip pat reikia turėti vietą, kurioje dirbi. Kasdien susiduri su pirmaisiais kartais. Aš šį procesą dar vadinu pirmųjų kartų maratonu. Kiekvieną dieną iškils klausimas, su kuriuo nesi susidūręs prieš tai. Tarkime, reikia išmuitinti audinių siuntą iš Japonijos ir reikia gauti muitinės naudotojo kodą EORI. Ir tu google‘ini, kas tas EORI kodas, pildai paraiškas (juokiasi).
Tai yra labai skirtingi procesai ir ne visi remiasi į kūrybą. Kai kuriems gal ir atrodo, kad tai – vien kūrybinis procesas, bet iš tiesų taip nėra, nes dažnu atveju tai yra labai vadybiniai, logistiniai sprendimai. Kūryba trunka kažkiek laiko, bet visą likusį suvalgo vadybiniai darbai, kurių niekas nepastebi.
Tai tavęs nenuvylė?
Kai man reikėjo suplanuoti pradžią, aš į lentelę įrašiau begalę įvairiausių darbų, kuriuos reikės padaryti ir suvokiau, kad jie egzistuos. Aš jau esu prekiavusi drabužiais ir turėjau patirtį su jų siuntimu, pakavimu. Kai reikėjo juos daryti aš nenustebau, mane nustebino kiek daug atsiranda dalykų, kurių nebuvai įvertinęs. Bet tai yra įdomu! Kiekvienas naujas dalykas kažko išmoko. O po jų į naujus iššūkius irgi žiūri paprasčiau: „aha, jei įveikiau vieną iššūkį, tikėtina, galiu įveikti ir kitą“.
Kodėl būtent suknelės?
Aš visada dėvėjau tik sukneles. Ir suknele sugebėdavau paversti kiekvieną kiek ilgesnį daiktą: marškinius, palaidinę. Suknelė – mano rūbas, nes aš nemėgstu turėti daug rūbų ir jų derinti. Mėgstu rengtis paprastai, nenoriu ilgai stovėti prie veidrodžio ir derinti palaidinės prie džinsų ar kelnių prie maikutės. Suknelė yra drabužis, kuris vienintelis išpildo visą garderobą savarankiškai. Suknelei reikia tik suknelės… Dar avalynės, daugiau nieko.
Kokia avalynė labiausiai tinka prie tavo kuriamų suknelių?
Klasikiniai aukštakulniai arba plokščiapadės balerinos tipo bateliai – tai būtų mano mėgstamiausi pasirinkimai.
Kaip apibūdintum „UNDRESS“ SS’17 kolekciją, koks stilius vyraus tavo suknelėse šiltąjį sezoną?
Švelnus, subtilus, net sakyčiau svajingas stilius. Negaliu to pavadinti minimalizmu, bet tai yra subtilūs, save išpildantys rūbai. Pats daiktas yra pakankamai stiprus, kad jam nereikėtų jokių papuošalų ar ekscentriškų ryškių detalių. Tai – pakankamai grynas rūbas.
Ką tu patartum tiems, kurie yra užstrigę kasdienybės rutinoje?
Gerai pagalvoti, ko jie nori. Aš nesu iš tų žmonių, kurie sakytų „taip, įsidrąsink, daryk, atsikelk ir bandyk!“ Aš galvoju, kad reikia labai gerai įvertinti savo svajones, lūkesčius, gabumus. Jeigu jų nėra, galbūt juos galima atrasti. Aš esu iš tų žmonių, kurie imasi veiksmo tik tada, kai yra tikri, kad įvykdys jį iki pabaigos. Aš prisigalvodavau daug idėjų, bet nė vienos jos neišpildžiau. Suknelės buvo vienintelė ta, kurią vieną naktį sugalvojau ir padariau iki pabaigos.
Aš noriu paraginti ieškoti ir apmąstyti, ar tai, ką jūs norite daryti, yra tas dalykas, kurį galėtumėte daryti penkerius ar dešimt metų. Darbas nėra tik darbas – tai yra dalis gyvenimo, jis turi teikti džiaugsmą ir malonumą, bet tuo pat metu teks susidurti su daugybe iššūkių, tad reikia sau užduoti klausimą, ar tie iššūkiai nebus per dideli. Jeigu ne – imkitės veiksmų, nes svajoti irgi yra darbas, kaip ir tas svajones paversti realybe. Kaip man pasakė vienas bičiulis vokietis „galiausiai suvoki, kad svajonę paverstum realybe, reikia tik gerai padirbėti“.
Straipsnis originaliai publikuotas shoelove.deichmann.com