Aleksandros Kingo spalvos

Fotografės Aleksandros Kingo nuotraukos – perdėtos ir ryškios, koncentruoto popmeno išdaigos. Darbas su tokiais prekės ženklais kaip „Virgin Atlantic“, „Kenzo“, „Miu Miu“, „Bloomingdale’s“, „Honda“, „Nespresso“ – kūrėjos kasdienybė.

Prieš keletą metų eksponuota prestižinėje Londono Portretų galerijoje, šiandien Aleksandra Kingo yra nominuota Globalios Lietuvos apdovanojimuose kaip viena labiausiai Lietuvos vardą pasaulyje garsinančių tautiečių.

„Svarbiausia, kad mano nuotraukos turėtų humoro jausmo ir leistų su jomis susitapatinti. Mėgstu, kai žmogus mano nuotraukose atpažįsta save“, – sako menininkė. Priartindami žiūrovą prie nugludintos ir sustatytos realybės, Aleksandros Kingo kadrai pasakoja tikras istorijas, paryškintas spalvingu jos pačios gyvenimo filtru.

Žiūrint į tavo nuotraukas, pirmiausia dėmesys krypsta į ryškias, grynas spalvas. Kaip pavyko jas prisijaukinti?

Kažkuriuo metu pradėjau pati rengtis spalvingiau. Pajutau, kad vienu metu mane labiau „apsėda“ viena spalva, kitąkart – kita. Kai viskas žalia – tada rengiuosi žaliai, žalios būna daugiau ir mano darbuose. Vėliau gali ateiti rožinės ir mėlynos laikai: šios spalvos vyraus ir mano rūbuose, ir darbuose. Niekada darbe neturiu tikslo „darysime kuo spalvingiau“. Viskas įvyksta natūraliai.

Tavo spintoje daug spalvingų rūbų?

Taip. Manau, kad tai – nemaža Londono įtaka. Tik atvykusi studijuoti mados fotografijos mačiau, kad Mados koledže visi labai keistai ir labai gražiai apsirengę. Studijų metu fotografavau įvairiai ir rengiausi įvairiai. Pamatai ant studento geltoną akių šešėlį ir galvoji, kad ir man reikia, bėgi į parduotuvę ir nusiperki.

Kaip studijų metu keitėsi tavo darbo stilius?

Man nepatiko studijų sistema Londone. Ten labai svarbu tyrimas ir darbo koncepcija, o komercinėje, reklaminėje ir mados fotografijoje tai nėra taip svarbu. Labai gera idėja gali būti labai tiesmuka. Universitete reikia atiduoti 50 puslapių tyrimą ir vos vieną fotosetą. Tuomet pradedi galvoti, ką nufotografuoti, kad būtų galima daugiau prirašyti. Kažkoks atvirkštinis procesas. Peržiūrėdama savo universiteto darbus mačiau įvairių stilių makalynę: juosta, skaitmena, studija, lokacija ir t. t. Baigusi universitetą, buvau visiškai sutrikusi, nes nežinojau, kas man patinka. Stilių teko išgryninti vėliau, pradėti viską iš naujo.

Vienu momentu mados fotografija tapo labai gniuždanti. Kad gautum fotosesiją mados žurnale, turi turėti tam tikrą stilių, modelius, atitikti visus kitus reikalavimus. Sunku, kai esi Londone, esi jaunas, tavęs nereikia jokiai agentūrai, o norėdamas įgyvendinti idėjas pirmiausia turi pasiekti tuos visus žmones žurnaluose, agentūrose. Tai labai stabdė, todėl pradėjau fotografuoti nuspalvintus vaisius ant savo namų stalo su skolintomis šviesomis ir savo draugės rankomis, kuriai pati nulakuodavau nagus. Kita vertus, man tai leido daug ir kūrybiškai eksperimentuoti bei suprasti, kad nereikia didelių „pastatymų“. O dabar viskas apsisuko ratu – mados žurnalai patys nori bendradarbiauti, dirbu su didelėmis komandomis.

Kaip galėtum įvardyti, ką didžiausio tau davė šios studijos?

Žmones, su kuriais susipažinau. Ir tie žmonės – labiau studentai nei dėstytojai. Visas universitetas veikia bendradarbiavimo principu: parašai kam nors iš vizažistų kurso, iš stilistų, iš dizainerių ir visi sukuriame bendrą darbą.

Ar Londonas tau pasiūlė daugiau, nei būtų galėjęs pasiūlyti Vilnius?

Tikrai nebėgau iš Lietuvos – tiesiog ieškojau ko nors naujo. Porą metų prieš išvažiuodama laksčiau po įvairias stovyklas, keliavau po Europą autostopu ir taip atsidūriau Londone. Man labai patiko! Nors iš pradžių ten net nenorėjau. Maniau, kodėl visi į tą Londoną taip važiuoja, geriau aš į Paryžių nuvyksiu.

Kalbant apie pačias fotografijos studijas, žiūrėdama į kai kuriuos fotografus ir menininkus, galvoju, kad kartais net nereikia studijuoti. Aišku, Londonas buvo mano pirmas žingsnelis, nuo kurio galėjau kažkaip atsispirti. Bet jei manęs paklaustų, ar reikia studijuoti fotografiją, sakyčiau ne – geriau asistuoti fotografams. Man studentai kartais parašo ir nori ateiti pažiūrėti, kaip vyksta didelė fotosesija. Aš to niekur neišmokau. Susiradusi savo pirmąją agentę, aš per pusmetį išmokau daugiau nei per trejus studijų metus.

Man labai pasisekė ir nereikėjo asistuoti. Per socialinius tinklus radau trumpesnį kelią ir pradėjau iš karto gauti darbo. Nežinau, pakako talento, sėkmės ar abiejų šių dalykų.

Socialiniai tinklai tau – labiau įkvėpimo šaltinis ar darbo bei viešinimosi priemonė?

Šiek tiek ir to, ir to. Man tai – universali priemonė. Būdas natūraliai pasiekti labai daug žmonių. Lietuvoje, kiek žinau, viskas vyksta „Facebook“, bet Londone valdo „Instagram“. Naudodamasi juo atrandu reikalingus žmones. Pamatau man patinkančią nuotrauką, o joje viskas sužymėta – kas darė scenografiją, kas kūrė stilių. Su tai žmonėmis galima iš karto tiesiogiai susisiekti, taip dažnai ir padarau.

Pirmąjį rimtą užsakymą, „Peroni“ alaus fotosesiją, gavau taip pat per „Instagram“. Juo lengva naudotis ieškant talentų. Visiškai normalu susisiekti su kuo nors, kas yra už tave yra geresnis, žinomesnis – nemaža tikimybė, kad tie žmonės tau atrašys. Pažįstu daug žmonių, su kuriais gal ir nebūčiau pažįstama, jei ne „Instagram“: mes reaguojame į vieni kitų „Instagram“ stories, kažką pakomentuojame, o vėliau tampame lyg ir pažįstami.

Kai pradėjau fotografuoti pati sau, su draugais, maždaug 2012 m., „Instagram“ tuo metu pradėjo populiarėti kaip kūrybinė platforma, ir aš supratau, kad tai yra self-publishing būdas. Neprivalai siųsti nuotraukų į žurnalą – gali jas publikuoti pats ir pasiekti dar daugiau žmonių. Buvo atvejų, kai žurnalas publikavo mano nuotraukas – numeris išėjo ir viskas. Tiražas gal ir didelis, bet kažkokio atgarsio nebuvo. Ir tuo pačiu metu aš pati internete paskelbiau tą fotoprojektą, kuris tapo visiškai viral, jį publikavo „i-D“, „Vice“ ir visur kitur. Self-publishing suteikia daug galios tau pačiam.

Fotografas Nickas Knightas pasakė, kad internetas jam panašus į pankroko atsiradimą aštuoniasdešimtaisiais. Vyrauja tokia pat išlaisvinanti ir įkvepianti aura.

Kada pagalvojai „būsiu fotografė“?

Tai įvyko dar Lietuvoje prieš dešimt metų. Labai mėgstu šią istoriją! Dalyvavau konkurse „Ežio inkubatorius“ ir jame vykusias meno dirbtuves. Kiekvieną savaitę organizatoriai atrinkdavo dešimt žmonių, kurie visą savaitę lankydavo tas meno dirbtuves. Buvau vienuoliktokė ir idėja visą savaitę neiti į mokyklą man labai patiko.

Mūsų meno dirbtuves vedė fotografas Andrew Mikšys. Su savo projektu tą savaitę laimėjau telefoną „Nokia“ su „Ežio“ kortele (juokiasi). Linksma prisiminti, bet būtent tada supratau, kad su fotografija galima kažką nuveikti ir pasiekti. Man šis projektas padėjo apsispręsti.

Savo estetika ir objektais kiekviena tavo nuotrauka pasakoja labai savitą ir unikalią istoriją. Kaip tos istorijos randasi?

Man labai svarbu, kad kiekviena nuotrauka veiktų kaip atskira istorija, net jei tai ir nuotraukų serija. Mano asmeninis filtras – šiek tiek instagram’inis: jei įkelčiau vieną nuotrauką į „Instagram“, ar ji suveiktų?

Svarbiausia, kad mano nuotraukos turėtų humoro jausmo ir leistų su jomis susitapatinti. Mėgstu, kai žmogus mano nuotraukose atpažįsta save. Aišku, tie vaizdai – labai perdėti, bet daug mano įkvėpimų yra kitų ar mano pačios gyvenimo akimirkos. Esu gana nerangi, tad visokie kadrai su rankovėmis sriuboje – mano gyvenimo situacijos ar mano draugų pasakojimai. Mane įkvepia interneto memai, gifai. Jie yra visuomenės atspindys, nes atsiranda iš socialinių reiškinių. Jei jie labai paplinta, vadinasi, žmonės su jais susitapatina.

Mėgstu „Stock“ nuotraukas. Dažniausiai jos – labai blogos, bet man jos padeda kurti istorijas. Tarkime, turiu išpildyti temą apie motinystę. Ir viena iš mano pasiruošimo dalių yra tiesiog įvesti „motinystė“ į „Google“ paiešką ir pažiūrėti, ką išmeta pirmiausia. Tikriausiai ten išlįs labai blogos, verkiančių vaikų nuotraukos, bet „Google“ yra žmonių atspindys – ko jie ieško ir randa.