Akvilė Misevičiūtė, daugeliui geriau žinoma kaip Akvilė Magicdust – viena profesionaliausių komiksų kūrėjų Lietuvoje, savo vizualiomis istorijomis, paveikslais ir iliustracijomis kurianti magiškus pasaulius. Švelnių spalvų ir jomis nupaišytų personažų žaidimai – tai, kas pirmiausia patraukia akį Akvilės kūriniuose. Šiandien Akvilė Magicdust jau yra surengusi asmenines parodas Barselonoje ir Briuselyje, o jos darbus nuolat publikuoja toks (sub)žiniasklaidos grandas kaip „Vice“.
Spalio viduryje Akvilė Magicdust su Antanu Dubra erdvėje “Sodų 4″ atidarė bendrą parodą „Konfeti logika“ – čia susitinkame ir sėdame 13-tajam interviu serijos „Sketch Up“ pokalbiui apie istorijas, personažus, miestus ir žmones.
Briuselyje esi įgijusi komiksų studijų magistrą. Kaip galvoji, ar Lietuvoje tokios studijos prigytų ir būtų aktualios?
Klausimas, ar jos ten aktualios, nes ten komiksų rinka irgi yra nelabai didelė. Komiksų knygų pačioje Belgijoje nėra išleidžiama labai daug. Tiesiog gal komiksų kultūra yra populiariau vartojama, bet kalbant apie leidybą – paruošiama daugiau piešėjų, nei jų išleidžiama. Tai tas pats tikriausiai ir Lietuvoje – galėtų būti daugiau informacijos, tai pakeistų ir komiksų rinką. Atsirastų daugiau piešėjų, būtų leidžiama kiek daugiau knygų.
Iš Belgijos grįžai į Lietuvą. Kodėl?
Pagrindinis motyvas grįžti buvo asmeninis – gyvendama užsienyje aš nesijaučiu sava. Visą laiką labai įdomu keliauti ir gyventi skirtingose kultūrose su skirtingais žmonėmis. Bet vis tiek aš užaugau čia ir net humoro jausmas ir kiti maži kultūriniai dalykai labiausiai atsiskleidžia savoje šalyje.
Vilniuje gyventi patogu – čia pakankamai pigu, mažas miestas, lengva susisiekti. Aš visur važinėju tik dviračiu. Manau, keliauti vistiek verta – nebūtina gyventi užsienyje. Visuomet galima išvažiuoti trumpam.
Ar planuoji čia ir likti?
Žodžiai „visada“ ir „amžinai“ man yra šiek tiek juokingi. Kol kas taip, aš čia gyvenu, bet bent porą kartų per metus išvažiuoju kažkur dviem savaitėms ar mėnesiui.
Kokia yra dabartinė Lietuvos menininkų bendruomenė?
Manau, nesu menininkų bendruomenėje – labiau esu tarp iliustratorių, komiksų srities žmonių. Visi čia labai draugiški ir palaiko vieni kitus, nes taip lengviau išlikti.
Kada įvyko lūžis nuo „Aš norėčiau būti menininkė, iliustratorė“ iki „Aš esu ja“?
Menininkas – kūrėjas, kuris bendrai kuria, o iliustracija – visai komercinis dalykas. Aš atsiečiau šiuos du pavadinimus, nes aš labiau iliustratorė. Tai iliustratore pasijutau tada, kai pradėjau gauti užsakymų ir daryti darbus, kurie turėjo kažkokį praktinį panaudojimą.
Dabar kartais iliustruoju tekstus, kartais tiesiog maždaug pasakoma, ką reikia nupiešti. Kiti užsakymai labai atviri ir laisvi – priklauso ir nuo projekto.
Iliustruojant stengiesi pridėti savo reikšmių ar labiau apibendrinti iliustruojamą medžiagą?
Labai priklauso nuo projekto. Jei galiu pasižiūrėti kūrybiškai – stengiuosi pridėti savito pasaulio, keistų simbolių, kurie praturtintų žinutę. Bet jei būtų labai savitas užsakymas, stengčiausi atspindėti temą – nors tokių gal man dabar nelabai papuola.
Tavo darbai pasakoja istorijas. Kaip jos gimsta?
Tikriausiai iš mano aplinkos – aš labai ją stebiu, daug pasisemiu iš to, ką kalbu su draugais. Kartais net paimu ir panaudoju istoriją, kurią man kažkas papasakojo. Daugiausiai iš realaus gyvenimo. Kartais iš to, ką perskaitau internete, kas man atrodo bus aktualu kitiems žmonėms. Kartais net koks filmas turi įtakos. Labai dažnai istorijų randu dainų tekstuose ar muzikos kuriamoje atmosferoje.
Kokia tai būna muzika?
Galbūt daugiausia klausau garage rock’o, surf, punk, psichodelinio roko, lo-fi… Šalia viso to visada ir repo. Dažnai playeryje sukasi Goat, The Brian Jonestown Massacre, Bass Drum of Death, Wavves, Bleached, The Orwells, The Babe Rainbow, Jacuzzi Boys, The Murlocs… Bet gal labai nesiplėsiu, nes čia taip pat sunku kaip ir įvardinti mėgstamiausius piešėjus – jų tiesiog labai gausu!
Kai kurie tavo kuriami personažai atspindi tave?
Kai kurie tikrai yra mano alter ego, kai kurie – mano draugų. Bet dauguma – toks koliažas tarp realybės ir įsivaizduojamų dalykų.
Kaip sukurti gerą personažą?
Įsivaizduoti jo praeitį, įsivaizduoti jį kaip tikrą žmogų. Įsivaizduoti jį labai realistinį, galvoje nešiotis mintis, kaip jis elgtųsi toje ar kitoje situacijoje, ką sakytų. Kur jis mokėsi, ar nesimokė. Ką jis valgo. Tai nebūtinai turi atsispindėti piešinyje, bet kuriant scenarijus tą personažą bandau įsivaizduoti kaip tikrą asmenybę.
Kiekvienas tavo piešinys prasideda nuo teksto?
Piešiniai – ne, bet komiksai – taip. Tekstas ir vaizdas dažnai būna kartu.
Su Antanu Dubra atidarėte grupinę parodą “Konfeti logika”. Gal gali papasakoti plačiau, pagal kokią logiką subiro konfeti? Apie ką ši paroda?
Chaotiška logika – ją galima taip apibūdinti. Konfeti man asocijuojasi su žaismingumu, naivumu.
Užsiimi tapyba, grafika. Mačiau, kad darai net tatuiruotes. Labiau ieškai tos vienintelės priemonės raiškai ar kaip tik nori kurti kuo įvairesniais būdais?
Dėl tatuiruočių – jos jau kiek atsibodo. Bet taip gaunasi natūraliai, nėra labai įdomu daryti vieną dalyką, nes labai išsisemi. Viena sritis papildo kitą, tarkime, piešdama komiksus atradau vieną ar kitą veikėją, kurį panaudojau šioje parodoje, ar atvirkščiai – radau čia kažkokį scenarijų. Ir net tatuiruotėms piešdama išgryninau kažką ir panaudojau paveikslui. Manau, svarbiausia yra idėja, o kokioje formoje – nebesvarbu. Na, nebent istorijos nepapasakosi tik per tatuiruotę ar iliustraciją.
Pieši komiksus „Vice“. Kaip vyksta bendradarbiavimas su jais?
Aš jiems piešiu paskutinius kelis mėnesius po komiksą, jie man leidžia tai daryti labai laisvai – aš tiesiog sugalvoju kelis veikėjus ir jų istoriją – tai tigras, ateivis ir Lucy, kurie gyvena autobusiuke ir keliauja. Kas savaitę turiu sugalvoti, kas jiems atsitinka.
Atsidurti „Vice“ – didelis įvertinimas.
Komiksų srityje – taip. Bet vertinu tai per asmeninę prizmę. Man emociškai daug didesnį įspūdį pirmais metais sukėlė buvimas didžiausiame komiksų festivalyje „Angouleme“. Toje alternatyvioje mugėje pardavinėjau savo zinus ir ten susipažinau su labai daug įdomių žmonių. Tai buvo daug didesnis emocinis sprogimas, nei, tarkime, ši paroda. Tad tas įvertinimas ir tas įvykio dydis man priklauso ne nuo to, kiek žinomas tas įvykis ar paroda, bet kiek jis man leidžia augti ir tobulėti kaip kūrėjai, kiek mane pastūmėja. Visuomenės neįvertinti dalykai gali būti neadekvačiai dideli. Nors aišku, piešti „Vice“ yra vienas maloniausių darbų, kokius yra tekę daryti, nes turiu šimtaprocentinę kūrybinę laisvę.
Kaip nustatai kainą nenusakomos vertės daiktui – savo kūriniui?
Žiūriu į tai dažniausiai kaip į iliustraciją – ši sfera panaši į dizainą, o dizaineriai vertina savo darbą valandomis. Vertinu tai paprastai – kiek man laiko valandomis užtruko nupiešti tą darbą. Mano darbai, manau, visai įkandami. Kainos nėra labai didelės.
Žinoma, kai kurie darbai turi didelę emocinę vertę, bet juk viskas pasigamina iš naujo. Jeigu parduosiu, tai žinau, kad vėliau nupiešiu kažką kito gražaus.
Koks dabar yra tavo didžiausias tikslas?
Dabar galvoju apie atostogas (juokiasi). Šiek tiek pailsėsiu ir galvosiu apie tolimesnius darbus. Paskutinius penkis mėnesius kas savaitę piešdavau „Vice“, ruošėmės šiai parodai ir šiaip visko daug vyko vasarą – su „Beleberda“ darėme drabužių kolaboraciją. Tam atidaviau savo jėgas ir reikės sugalvoti kažką ateičiai.
Ką patartum žmogui, siekiančiam lavinti savo kūrybiškumą?
Padaryti ką nors, ko nedrįsta kasdieną bet kokioje srityje. Visai geras pratimas yra kasdieną pradėti piešiniu – taip aš, pavyzdžiui, dariau šiai parodai šią rožiniai-mėlyną seriją. Kasdien piešiau po piešinį ir kasdien sugalvojau po idėją. Kūrybiškumas yra kaip raumuo ir viskas yra išmokstama. Nėra kūrėjo geno. Reikėtų tik nebijoti klysti, nes išmokstama tik per nesėkmes.
Internete:
facebook.com/AkvileMiseviciute
„Sketch Up“ interviu serija pristato jaunus vizualiųjų menų kūrėjus
Straipsnis originaliai publikuotas Ore.lt