Darbas reklamos srityje, pirmi žingsniai mamystės pasaulyje ir dar pirmesni tinklaraščio rašyme – šiemet tapo pagrindiniais mano vaidmenimis. Aistė Jūrė – kūrybininkė, post-tinklaraštininkė instagramerė, aštuntų metų stažą skaičiuojanti mama, tad nesugalvojau tinkamesnio ir įdomesnio pašnekovo savo pirmajam tinklaraščio įrašui.
Aistės ir jos dukros Ūlos fanė esu jau keletą metų. Prisimenu, sekiau jas Instagrame nuo tada, kai @uilgoji turėjo dar tik kokius 2000 sekėjų. Tada rodžiau šią anketą visiems, cituodavau šmaikščius įrašus bei pabrėždavau, koks kokybiškas Aistės kuriamas turinys.
Pagarbus ir brandus santykis su savo mažamečiu vaiku – tinklaraščio „Ū ilgoji“ ašis, aplink kurią sukasi stilingi atradimai, pirkiniai, kelionės ir kasdieniai šmaikštūs pasikalbėjimai. (Pavyzdžiui, Ūlos citatas dar ir dabar kartais įsijungiu įkvėpimui.) Ir tuo pačiu vienu akies kraštu sekiau agentūros NEW! projektus bei ką joje veikia Aistė – viena kiečiausių kūrybos vadovių Lietuvoje.
Kaip į darbą, asmeninius projektus ir motinystę pažvelgti kūrybiškai, Zoom’u kalbuosi su Aiste Jūre.
Agentūros NEW!, kurioje dirbi kūrybos vadove, projektai šiemet buvo puikiai įvertinti ADC apdovanojimuose – sveikinu! Ar darbe jau turi „sėkmingo projekto“ receptą?
Projektų sėkmę paprastai nulemia ne vieno žmogaus, o komandos darbas. Idėjų kūrimo ir įgyvendinimo procese projektai pereina per galybę rankų ir vyksta daug skirtingų etapų – nuo gero užduoties suformulavimo iki idėjos galutinio išpildymo. Prie vienos užduoties dirba klientas, strategai, projektų vadovai, kūrybininkai, dizaineriai, fotografai, režisieriai, montuotojai, muzikos kūrėjai ir dar ne visus išvardinau. Jei bent viena iš šių grandžių būna silpnesnė, projektas turi riziką virsti vidutiniu. Ir atvirkščiai, stipri komanda, geros pastabos, kiekvieno iniciatyvus indėlis sustiprina rezultatą. Tam reikalingas susikalbėjimas ir bendras matymas.
Gali pasirodyti, kad norint „išspausti” sėkmingą projektą, reikia pasikankinti. Bet mano patirtis rodo atvirkščiai. Būna tokių projektų, kurie, atrodo, tiesiog savaime „važiuoja“. Kai bendra koncepcija užsikrečia visa komanda, idėjos pačios savaime lipdosi aplink ją, o dirbti prie tokio projekto būna absoliutus malonumas.
Tokių projektų ir rezultatas būna geriausias?
Paprastai būna labai geras, nes nuo pat pradžių visi jaučiasi užsidegę ir turi papildomos motyvacijos asmeniškai nueiti tą „extra mile“. Stiprios, šviežios, originalios idėjos reiškia, kad to anksčiau dar nebuvo daryta. Vadinasi, ir kelias į jų įgyvendinimą dar nenumintas. Todėl klientui, projektų vadovams ir prodiuseriams tenka ieškoti naujų būdų, atlikti daugiau, nei įprastines savo darbo procedūras. Deja, bet ne visuomet pavyksta įtikinti klientus įdėti papildomas pastangas tokių projektų įgyvendinimui. Džiaugiuosi, kad kalbant apie dabartinius mūsų agentūros klientus, tai yra retos išimtys, o ne taisyklės.
Kas tau yra kūrybiškumas?
Man atrodo, kad kūrybiškumą mes jau nuleidome ant žemės ir visi suprantame, kad tai nėra kažkokia išskirtinė tam tikrų žmonių savybė. Kūrybiškumas yra visiems prieinamas. Tai yra būdas žiūrėti į situacijas atviromis akimis ir nesikliauti šablonais. Man, dirbant reklamos agentūroje, kūrybiškumas savaime asocijuojasi ir su efektyvumu. Tai reiškia, kad kūrybinės galios yra įdarbinamos geriausio sprendimo paieškai.
Ar kūrybiškumas gali būti varginančiu, kai tai tampa darbu?
Nepasakyčiau, kad pats kūrybiškumas gali tapti varginančiu. Mes, reklamos specialistai, esame išsimankštinę tą kūrybiškumo raumenį ir žinome, kokius pratimus reikia padaryti tam, kad būtum pajėgus visą laiką generuoti idėjas. Yra nemažai įvairiausių būdų ir taktikų, kaip kūrybiškumą praskleisti. Kartais, kai užstringi, gali pasinaudoti tais modeliais.
Tarkime, kai jaučiu, kad galvoje tuščia, mėgstu pasinaudoti „mind mapping“ taktika, kai susirašai įvairiausius kelius ir temas, kuriomis gali galvoti – tai būna pirmasis postūmis tolimesniam galvojimui, išvengiant „tuščio lapo” efekto.
Generuoti idėjas padeda ir darbas poroje. Paprastai visose reklamos agentūrose kūrybininkai dirba poromis – tekstų kūrėjas kartu su dizaineriu. Vienas būna atsakingas už verbalinę idėjos dalį, o kitas – už vizualinę. Taigi jei vienas iš komandos narių „užstringa”, jį gali „pridengti” kitas. Idėjas galvoti padeda paprasčiausias pokalbis. Smegenys taip lengvai kuria asociacijas, kad net partneriui papasakojus kažką nereikšmingo, iš to gali atsirasti nauja gera tema. Be to, mes juk ir mąstome kalbėdami ar bent jau chaotiškas mintis verčiame komunikacinėmis struktūromis.
O dėl pervargimo – jis dažniau pasireiškia nuo ilgesnių darbo valandų, o ne nuo kūrybiškumo. Žinoma, kad sugalvoti idėjas sunkiau, kai būni pavargęs. Bet tuo pačiu, aš asmeniškai idėjas galiu sugalvoti ekstremaliomis sąlygomis. Man nereikia komforto galvoti idėjoms – tylos, patogaus fotelio, prabangių rašymo priemonių ir taip toliau. Man patinka, kai esi šiek tiek įspraustas į kampą, kai užduotis nepatogi arba jai įgyvendinti nėra tiek daug laiko. Priimu tai kaip asmeninį iššūkį. Būtent todėl man ir patinka darbas reklamos srityje.
Kaip derini laikui imlų darbą agentūroje su motinyste?
Įvairiais derinimo būdais. Džiaugiuos, kad tam turiu pakankamai palankias sąlygas. Pirmiausia, turiu supratingą vaiką, kuriam įdomus mano darbas. Ne kartą Ūla dalyvavo ir susitikimuose su kolegomis, ir reklamų filmavimuose, kai neturėdavau, kur jos palikti. Nors dukra išreiškia norą, kad galėčiau mažiau dirbti, bet iš esmės Ūlai įdomu matyti užkulisius ir ji netgi laukia, kada ją atsivesiu į agentūrą. Čia jau galima ir antrą priežastį paminėti – supratingus vadovus ir kolegas. Būdavo, kad jei turėdavau vykti į susitikimą su klientais, kartais palikdavau Ūlą ofise ir žinodavau, kad ji bus pakalbinta, užimta ir prajuokinta. Ir dar vienas svarbus derinimo elementas – Ūlos tėtis. Nors esame išsiskyrę ir dalinamės Ūlos priežiūra per pusę, tačiau į tvarkaraštį žiūrime lanksčiai ir ne kartą buvau jo „išgelbėta”.
Savo tinklaraštyje „Ū ilgoji“ atskleidi labai gražų savo ir vaiko santykį. Ko išmokai kurdama šį blog’ą?
Net negaliu pasakyti, kad šio tinklaraščio tikslas buvo kažko išmokti. Bet jis man davė kitų privalumų – kontaktų, įvairiausių įdomių pažinčių. Aš ir pati imdavau interviu, tad taip susipažinau su labai daug žmonių. Tie žmonės yra didžioji pamoka, kanalas į naujas patirtis.
Bet galiu prisipažinti, kad kadangi aš dirbu reklamos agentūroje, man daug dalykų buvo įdomūs iš eksperimentinės pusės. Įvairias socialines platformas naudojau išsibandyti skirtingus dalykus, pažiūrėti, kas veikia, o kas ne. Tada galėdavau tai pritaikyti ir darbe, pateikti įvairius pasiūlymus, ką galima nuveikti socialinėje medijoje, kaip komunikuoti su prekės ženklais. Tiek rašyti blog’ą padėjo mano darbo patirtis, tiek ir mano darbo patirčiai padėjo blog’o rašymas.
Ar kažką keistum, jei kurtum tinklaraštį nuo pradžių?
Nemėgstu galvoti apie tai, kad jei grąžinčiau laiką, būčiau dariusi kažkaip kitaip. Taip, kaip aš jį pradėjau rašyti – viskas tvarkoje. Na ir aš nebesu tas žmogus, kuris buvau prieš šešerius metus, kai pradėjau rašyti. Manau, kad viskas buvo labai savo laiku ir man patinka, ką aš ten rašiau. Kartais pati užsuku į savo tinklaraštį – smagu ir nuotraukas pasižiūrėti ir senus tekstus paskaityti.
Bet dabar, tiesą sakant, aš galvoju apie kažkokį kitą formatą. Taip pat, jau kuris laikas man buvo truputį atsibodę ir rašyti nustojau. Gal dėl to, kad atsirado Instagramas ir šioje platformoje daugelis mamų ir tėčių pradėjo dalintis panašia informacija, kuria aš dalindavausi blog’e. Supratau, kad toms žinioms nebėra poreikio, nes jos jau prieinamos kitais būdais. Tačiau vis dar moku už svetainės domeną, nes jau turiu keletą idėjų, kaip būtų galima tinklaraštį pakeisti, labiau įtraukiant pačią Ūlą. Ji darosi didesnė ir turi savo idėjų, kaip ji nori komunikuoti.
Dabar yra labai įdomus etapas, nes išsipildė mano mamos „pranašystė”. Mano mama visą laiką pozityviai atsiliepdavo apie vaikų turėjimą ankstyvame amžiuje (juokiasi). Ir ji man visad kartodavo, kad būnant trisdešimties, tavo vaikas jau bus užaugęs, nebereikės tiek juo rūpintis. Kol kitos tavo draugės dar tik kūdikėlius prižiūrės, tu galėsi vėl į klubus vaikščioti. Tai iš tiesų dabar panašiai ir vyksta! Nesakau, kad renkuosi klubus savo laisvalaikiui praleisti, bet tikrai turiu daug savo laisvalaikio veiklų, kurias galiu įgyvendinti, nes Ūla jau didelė. Vis turiu omenyje, kad noriu pakeisti tą tinklaraštį, bet tuo pačiu per daug neskubu.
Esi viešai užsiminusi, kad gimus vaikui ilgą laiką buvai pervargusi. Gal dabar, žvelgiant atgal, turi kažkokių patarimų, kaip tą keistą laiką po vaiko gimimo išgyventi lengviau?
Esu gana principinga ir nemėgstu prašyti pagalbos. Gal kartais viduje ir pykstu, kad man niekas nepadeda, bet vis tiek galvoju, kad jei jūs patys nesusiprantat, tai aš jūsų tikrai neprašysiu (juokiasi). Tikrai labai dažnai būdavo taip, kad galvodavau, jog man nereikia jokios pagalbos ir viską galiu pati. Dabar galvoju, kad kartais būtų buvę verta paprašyti.
Manau, kad būtų padėję reguliarūs pabuvimai su savimi, kurių man trūko. Kai vaikas jau buvo didesnis, mes su vyru buvome susitarę, kad kartą per savaitę vienas kitą išleidžiame vakare po darbų. Bet dabar pagalvoju, kad man būtų padėję, jei kokius du kartus per mėnesį būčiau turėjusi, visą laisvą dieną – galėčiau daryti, ką noriu.
Aš labai mėgstu skaityti ir man labai patinka paskaityti rytais, ypač savaitgalį – atsibundi, pasiimi knygą. Kai Ūla buvo maža, būdavo neįmanoma to padaryti. Ji atsikeldavo anksti, būdavo labai aktyvus vaikas. O kai paaugo – tuo labiau! Lipdavo ant viršaus, imdavo tą knygą ir taip toliau. Kartą paskaičiavau, kad nuo tada, kai ji buvo kūdikis, iki kokių dviejų metų aš neturėjau nė vieno ryto, kurio metu galėčiau nieko daugiau neveikti, tik valandą paskaityti knygą. Kai apie tai pagalvodavau, tai atrodydavo, galėdavau tiesiog apsiverkti iš noro turėti tokį rytą. Tai, aišku, susiję su psichologine būsena tapus mama. Lengvai dabar apie tai kalbėti, kai viską prisimenu iš laiko perspektyvos. Man atrodo, kad jei būčiau daugiau paplanavusi (pasikvietusi auklę ar panašiai) ir turėjusi daugiau laiko pailsėti, tas etapas būtų buvęs daug lengvesnis.
Kaip ir aš, augini dukrą. Manau, dabar gyvename tokiu pereinamuoju laiku, kai dukras auginame kiek kitaip, nei augome pačios. Kokius tu įžvelgi kartų skirtumus ir kokių principų pati laikaisi augindama mergaitę?
Iš tikrųjų nepasakyčiau, kad auginu ją kitaip, nei pati augau. Mano tėvai buvo ir tebėra labai jauni, dabar jiems abiems po penkiasdešimt penkerius metus. Taip pat turiu jaunesnę sesę. Mūsų šeimoje nebuvo kažkokių tabu, galėdavome su mama ir tėčiu pasišnekėti beveik bet kuriomis temomis.
Kartais girdžiu istorijas, kad draugų mamos gėdydavosi pasakoti apie menstruacijas ar lytinius santykius. Pas mus to nebūdavo – viską paprastai ir aiškiai papasakodavo tėvai. Taip pat jie pasitikėdavo mumis, leisdavo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Nepasakyčiau, kad kažkaip kitaip auginu ir savo dukrą.
Svarbiausiai yra kalbėtis. Pasakoti apie tuos dalykus, kurie susiję, pavyzdžiui, su lyčių nelygybe. Tam, kad vaikai tai žinotų. Bet bent kol kas Ūla to beveik nepatiria – ir mokykloje, ir būreliuose nebėra tokių didelių skirtumų. Ji lanko karate ir niekas dėl to nesistebi. Pamenu, dar kiek anksčiau ieškojau futbolo būrelio, kuriame būtų ne tik berniukai, bet ir mergaitės. Tąkart neradau, bet žinau, kad dabar jis jau egzistuoja. Dar yra buvę, kad Ūla grįžusi iš darželio papasakojo, jog auklėtoja sakė „Nelįskit prie mašinyčių, su mašinytėmis žaidžia berniukai.“ Tai jei kartais išlenda tokie dalykai, su ja pasišneku ir ji žino, kad yra žmonių, kurie skirsto veiklas pagal lytis, bet tokie paskirstymai nėra teisingi.
Taip, berniukai ir mergaitės yra skirtingi. Bet galimybės jiems turėtų būti vienodos. Todėl manau, kad labai didelio skirtumo auginant abu – nėra. Galbūt viskas labiau priklauso nuo asmeninių charakterio savybių. Todėl augindama mergaitę laikausi principo, kad auginu žmogų.
Nuotraukų autorė Ugnė Vasyliūtė